ANTANAS VIENUOLIS IR MOKYKLA

1953–1995

Senieji gimnazijos pastatai mena rašytoją. A. Vienuolio vaikystės metais čia buvo dviklasė pradinė mokykla, į kurią kas mielas rytas iš Ažupiečių šiaušdavo ir Žukauskų Antaniukas, grifeliu ir marmurine lentele terbelėje nešinas. 
Įkūrus keturių klasių vidurinę mokyklą, rašytojas čia buvo dažnas svečias. Pakviestas kaip žiūrovas, ateidavo į mokyklos vakarėlius. Domėjosi mokinių ir mokytojų gyvenimu, buvo renkamas į tėvų komitetą, nes mokykloje mokėsi du jo sesers sūnūs – Pranas ir Rapolas  Šalteniai, o kiek vėliau – jo sūnus Stasiukas.
Rašytojas apsilankydavo pedagogų tarybos posėdžiuose, aktyviai dalyvaudavo tėvų komiteto veikloje, kalbėdavo auklėjimo klausimais. Jau tada dalydavo mokyklai priekaištus, kad mokiniai nepratinami prie darbo, kad mokyklą baigę tampa baltarankiais. 1929 m. A. Vienuolis sumano savo Stasiuką mokyti jau nebe Anykščių progimnazijoje, bet Kauno Jėzuitų gimnazijoje, kuri tais laikais garsėjo puikiu moksleivių išauklėjimu. 
Vidurinė mokykla kviesdavo rašytoją į iškilmingus minėjimus. 1932 m. pavasarį, kai mokyklos darželyje buvo atidengtas Vilniaus pilies bokštas, A. Vienuolis iškilmių metu pasakė kalbą. 1932 m. mokiniai ir mokytojai sveikino rašytoją penkiasdešimtmečio ir 25-erių metų literatūrinio darbo sukakties proga. Rašytojas atsiuntė mokyklai padėkos raštą, kur pažymėjo, kad Anykščių vidurinė  mokykla jį jau antrą kartą atestuojanti. Pirmą kartą – XIX a. pabaigoje (1895 m.), įteikdama jam dviklasės mokyklos baigimo pažymėjimą, o dabar jau atestuojanti kaip rašytoją.
Vėliau A. Vienuolis nuo mokyklos kiek nutolo. Jo gyvą žodį mokiniai ir mokytojai galėjo išgirsti tik viešųjų minėjimų ar Liaudies universiteto paskaitų metu. Į tėvų susirinkimus rašytojas neatvykdavo net tada, kai mokyklą pradėjo lankyti jo duktė Laima.
Tuometinis direktorius T. Glodas rašo, kad A. Vienuolio atšalimo priežastis – nesutarimas su kuriais kapelionais ir ypač su gydytoju Adomu Lukausku, kuris ilgą laiką buvo tėvų komiteto atstovas mokytojų taryboje. Vengdamas nepageidaujamų susidūrimų, A. Vienuolis laikydavosi nuošaliau. 
1942 m. balandžio mėn. buvo kukliai pažymėtas rašytojo 60-ies metų jubiliejus. Mokiniai inscenizavo jo apsakymą „Grįžo“ , dainavo choras, grojo orkestrėlis. 
Tą vakarą prisimena Antanas Paulavičius: „Visi labai stengėmės, nes pirmoje eilėje sėdėjo pats jubiliatas. Vakaro pabaigoje į sceną pakilo ir jis pats. Tarė žodį mums, susirinkusiems jį pagerbti, buvo labai susijaudinęs. Kalbėjo apie lietuvių tautos išlikimą, apie literatūros misiją šiuo labai sunkiu laikotarpiu. Paskui staiga nutilo – pravirko scenoje. Mes žinojome, ko jis verkė – jo sūnus Stasys į Sibirą ištremtas...“
Vokiečių okupacijos metais mokyklos direktorius Rapolas Šaltenis stengėsi savo dėdę rašytoją įtraukti į jaunųjų literatų – „Meno kuopos“ veiklą: kviesdavo į mokyklos rengiamus vakarėlius, minėjimus ir literatų susitikimu, prašydavo įvertinti mokinių kūrinėlius.
Kaip prisimena R. Šaltenis, kartą mokykloje, apžiūrinėdamas mokinių tapybos darbų parodėlę, rašytojas sustojo prie vieno „dailininko“ nupiešto A. Vienuolio portreto: jis norįs jį nusipirkti. „Bet tai labai nevykęs darbas“, – sakau. „Todėl aš ir noriu jį nusipirkti, kad jo niekas nematytų“, – atsakė.
Per vieną mokyklos vakarėlį, pačiame šokių įkarštyje, atbėgęs mokytojas J. Karosas pasakė, kad Švedijos radijas pranešė, jog Amerikoje miręs Lietuvos prezidentas A. Smetona. Sustabdžius šokius, įvyko gedulo mitingas: tylos minutė, trumpos kalbos ir himnas. Mokiniai ir svečiai išsiskirstė, paskelbdami liūdna žinią kitiems. A. Vienuolis nepaprastai džiaugėsi ir dėkojo už tokį supratingą ir prasmingą mokyklos pasielgimą. 

avz002.jpg

Antanas Vienuolis su savo auklėtinėmis 1945 m. 

Rašytojas tuo laiku vengė plačiau visuomenėj veikloje pasirodyti. Vis sakydavo: „Ne tie dabar laikai...“, vis prisimindavo sūnų, intuityviai jausdamas klaikias jo dienas.
1944–1945 m., trūkstant mokytojų, A.Vienuolis sutiko dėstyti rusų kalbą ir literatūrą vyresnėse klasėse. Visi mokytojai džiaugėsi, turėdami savo gretose tokį įžymų kolegą – rašytoją, lietuvių literatūros klasiką. Niekas mokykloje neišgirdo iš jo lūpų nė vieno šiurkštaus žodžio ar posakio – kalbėdavo ramiai, švelniai, kartais su jumoru, nieko neįžeisdamas. Turėjo ir auklėjamą klasę – abiturientus.
„Mokiniai mane labai gerbia, labai klauso, ir man labai smagu pasakoti jiems literatūros dalykus, bet kaip išmokyti kalbos, nelabai tenusimanau – nežinau metodikos. Labai nuobodu taisyti sąsiuvinius. O kai kas nors neišmoksta, sunku ir jam, ir man – nesinori dvejeto rašyti“, – sakęs rašytojas R.Šalteniui.
Buvę A.Vienuolio mokiniai su pagarba prisimena savo auklėtoją. Aldoną Jočytė – Jagminienė pasakoja, kad pirmojo susitikimo metu A.Vienuolis jaudindamasis pasidžiaugė, kad išsipildė jo svajonė bendrauti su jaunimu. „Kai aš su jumis – būnu jaunas kaip jūs“, - dažnai sakydavo. Toks šiltas bendravimas mokiniams buvo kiek netikėtas, nes kiti mokytojai būdavo oficialūs. Auklėtojo iniciatyva išleistuvių metu visos klasės mergaitės pasipuošė tautiniais rūbais – tai buvo ir puošmena, ir savotiškas protesto prieš bolševikų okupaciją ženklas. Auklėtojas buvo nebylus pasipriešinimo įkvėpėjas . 
Ir nebedirbdamas mokykloje A.Vienuolis liko geriausias mokytojų bičiulis, mokinių draugas. Jis visą laiką buvo kviečiamas  į jaunųjų literatų susirinkimus, abiturientų šimtadienius, išleistuves ir kitus mokyklos renginius. Kartu su mokiniais ir mokytojais vykdavo į Vorutos piliakalnį, J. Biliūno tėviškę, Karalienės liūną, pievas ir laukus, kur žinojo kiekvieną takelį, medį, akmenį. Visada būdavo linksmas, energingas, visada mielai pasakodavo įvairius padavimus.
Paskutiniaisiais A. Vienuolio gyvenimo metais J. Biliūno vidurinės mokyklos mokytojai, daugiausia lituanistai, rinkosi pas rašytoją į namus – į literatūrinės popietes pasikalbėti su rašytoju literatūrinėmis temomis, padiskutuoti. Tokiais susitikimais rašytojas buvo labai patenkintas – ir pats paskaitydavo ištraukų iš savo kūrinių, klausdavo mokytojų nuomonės. Jeigu ne staigi A. Vienuolio mirtis, susitikimai rašytojo namuose būtų tapę tradiciniais.
Paskutinėje literatų popietėje pas rašytoją dalyvavo mokytojai J. Dainienė, O. Gikytė, M. Katinienė, J. Katinas, D. Kazlauskas, S. Pakalnienė, P. Šluga,
A. Ulčinas, K. Zulonas.

009 (2).jpg

Antanas Vienuolis su savo auklėtinėmis 1945 m. 

v3333.jpg
vienuolis2.png

Jūratė Guobužaitė ir Algirdas Ramanauskas sveikina į Dainų šventę atvykusį rašytoją Antaną Vienuolį 1956 m.

Rašytojas Antanas Vienuolis ir mokytojas Jonas Katinas prie Antano Baranausko klėtelės 1956 m.