1944 m į Vakarus pasitraukė dalis buvusių mokytojų ir mokinių. 
Tragiškai susiklostė vokiečių kalbos mokytojo Juozo Karoso likimas. Frontui artėjant, kaip ir daugelis aktyvių lietuvių, traukėsi į Vakarus. Sovietų aviacijai bombarduojant Šiaulius, 1944m. liepos 24d. Naktį dvi bombos pataikė į namą, kur tuo metu buvo mokytojas. Ištrauktas iš griuvėsių ir nuvežtas į ligoninė, Juozas Karosas mirė. Draugai jį palaidojo Sukilėlių kalnelyje.
Daug išbandymų teko pirmosios gimnazijos kartos abiturientams. Kada jiems dalijo atestatus, frontas jau buvo prartėjęs prie Lietuvos. Rašytojas A.Vienuolis per išleistuves kalbėjo: „Jūs kaip jūroje buriniai laiveliai, kuriuos išblaškys audra, nuskalaus nuo kranto bangos... O kada besugrįšite į savo gimtąjį uostą?“ .
Ir beveik visus pasigavo karo audra — išblaškė, išmėtė į visas pasvietes. Nuo artėjančios rusų armijos traukėsi ir Antanas Baltaksis. Apsistojo Šeduvoje, kur buvo ir daugiau anykštėnų, bėgančių nuo fronto. Netikėtai pasirodė vokiečiai , kurie pradėjo rinkti vyrus nuo penkiolikos iki šešiasdešimt penkerių metų. Pakliuvo ir jis, Antanas Baltakis. Kartu su kitais belaisviais statė aerodromus, tiesė kelius Suomijoje, Norvegijoje. Vokiečiams kapituliavus, studijavo teologiją. Belgijoje, kur ir buvo įšventintas į kunigus. Ilgas, pasiaaukojantis darbas Kanadoje, Amerikoje buvo įvertintas popiežiaus — 1984 m. Praėjus 40-čiai metų po gimnazijos baigimo, Antanas Baltakis tapo vyskupu. Buvę klasės draugai džiaugėsi ir didžiavosi, kad jis sėdėjo jų klasėje, toje senoje mokyklėlėje prie Anykštos. Šiandien A.Baltakis išeivijos lietuvių katalikų vyskupas
Mokytojas Jurgis Karosas ir ką tik gavusi gimnazijos baigimo atestatą Emilija Vasiljevaitė 1944 m. vasarą nemanė, kad palieka gimtuosius namus ilgam. „Ėjom Anykščių vis atsigręždami, ar dar matosi kitoj Šventosios pusėj palikti namai. Kelyje pilna žmonių vieni pėsti, kiti važiuoja vežimais. Visus slegia tas pats išsiskyrimo jausmas. Nenujaučiau tada, kad ši tremtis bus pilna skausmo, kančios, vargu ir ilgesio savo tėvynei", – rašo atsiminimuose Emilija Karosienė. Šeduvoje, pakeliui į nežinią, Emilija ir Jurgis dar spėjo iškilmingai atšvęsti savo vestuves Juozas Šiaučiulis savo knygoje Veidu į Šiaurę taip aprašo tas neįprastas sutuoktuves: "Patrankų gausmas drebina žemę. Vieškeliu rieda pabėgėlių vežimai, o iš keltos vėliavos plazdena lengvai, jaunystės džiaugsmui šviečia į vainikus įpintos gėlės. Grįžta jaunieji, pagal sena tėvų paprotį juos pasitinka su duona ir druska rinktinės vadas kapitonas Kardas su žmona. Trys šautuvų salvės ir garsus "Valio! sudrebina Margavonių dvaro laukus. Trumpi sveikinimo žodžiai, linkėjimai ir rankų paspaudimai jauniesiems kiekvienam dalyviui primena reikšmingą ir retą šeimos įvykį. Gyvenimas ir mirtis keliauja kartu. Meilė žydi apkasuose... Vakare, tolimų sprogimų aidams gaudžiant, žalioje sodo aikštelėje švenčiame vestuvių puotą. Aikštės vidury suliepsnoja didelis ir šviesus laužas".
Ilgus dulkėtus kelius teko nueiti Emilijai ir Jurgiui Karosams. „Kanada netapo mums antrąja tėvyne. Tai tik vieta, kur gyvename. Mintyse ir širdyse veržiamės į brangią tėvynę Lietuvą ir numylėtus Anykščius", pasakoja Emilija 1994 m., po 50-ties metų, Emilija ir Jurgis Karosai Anykščių bažnyčioje sutvirtino savo vestuvių priesaiką - atšventė auksines vestuves. Klasės draugas vyskupas Paulius A.Baltakis prisaikdino juos mylėti vienas kitą, nors ir taip jų meilė be galo tvirta, užgimusi karo sūkuriuose ir užgrūdinta toli nuo tėvynės, po Kanados dangumi...
Pirmosios gimnazijos kartos gimnazistas Henrikas Gasperas 1944 m. Vasarą irgi traukėsi į Vakarus, buvo paimtas į vokiečių kariuomenę, iškentėjo daug vargo. Po karo dar trejus metus gyveno Vokietijoje. Emigravęs į Angliją, kaip ir dauguma lietuvių, aktyviai dalyvauja Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos veikloje.
Į Kanadą likimas nubloškė Vandą Šimkevičiūtę, baigusią gimnaziją 1944 m. Matematikos ir fizikos mokytojas Adomas Rušėnas, 1944 m. pasitraukęs į Vakarus, mokytojavo Vokietijoje, vėliau emigravo į JAV. 
Nemažai buvusių mūsų mokyklos mokinių, gyvenančių toli nuo tėvynės, dirbo įvairų kultūrinį, lituanistinį, mokslinį darbą, dalyvavo visuomeninėje ir politinėje veikloje. 
Juozas Meškauskas, baigęs mokykla 1923 m., gyvendamas JAV, paskelbė mokslinių darbų apie skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų diagnostiką ir gydymą, diabetą, hepatitą. Išleido knygas „Elektrokardiografijos pagrindai" (1947 m.), „Medicina senovės Lietuvoje ir vėlesniais laikais" (1987 m.) ir kt. Knygoje „Lietuvos medicinos istorija" (1987m.) pateikė išsamią medicinos mokslo, gyventojų medicininio ir socialinio aprūpinimo istoriją ir dokumentinę apžvalgą.
J. Meškausko klasės draugas Jonas Gutauskas, 1944 m. atvykęs į Vakarus, taip pat aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą, buvo Tėviškės žiburių" steigėjas. Išleido knygas „Dangaus tarnyboje", „Vaikas ir religija". Paskutiniu metu kunigas prelatas J.Gutauskas gyveno Anglijoje. 
1926-ųjų metų absolventas Balys Dundulis, gyvendamas Čikagoje, aktyviai bendradarbiavo laikraščiuose „Naujienos", „Seja", „Lietuvių balsas". Priklausė valstiečiams-liaudininkams, varpininkams, Lietuvių žurnalistų sąjungai, buvo ilgametis Dr. Kazio Griniaus Fondo bendradarbis.
Karas už Atlanto nubloškė 1930 m. mokyklą baigusius B. Viršylaitę, A.Misytę, K.Vilnonytę, B.Baranauskaitę, o jų klasės draugas Matas Baniūnas, tapęs kunigu, aktyviai įsijungė į pranciškonų vienuolynų steigimą Amerikoje. Buvo įvairių vienuolynų vyriausiuoju ekonomu, leido knygas ir maldaknyges. Aktyviai bendradarbiavo laikraščiuose „Darbininkas", „Garsas", „Tėvynės sargas".
1944 m. į Vakarus išvyko Juozas Paršelis – Parojus, mokyklą baigęs 1932 m. Gyvendamas Kanadoje, po to JAV, paskelbė poezijos (rinkinys „Sulaužytos dienos", 1926 m.), prozos knygų („Sveiki gyvi", 1964 m., „Į laisvę ir mėnulį", 1968 m.).
Rudolfas Baranikas, progimnazijos baigimo atestatą gavęs 1935 m. pasaulyje žinomas Amerikos dailininkas. Jo kūriniai yra moderniojo meno muziejaus, Whitney Amerikos meno muziejaus, Naujojo šiuolaikinio meno muziejaus, Stokholmo Moderniojo meno muziejaus ir daugelio kitų muziejų bei universitetų kolekcijose. R.Baranikas pats nemažai rašo šiuolaikinio meno klausimais, dėsto Pratt Institute Niujorke ir yra šio instituto profesorius. 1996 m. rugpjūčio rugsėjo men.Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, veikė R.Baraniko darbų paroda. „Šiuos darbus atvežiau į Lietuvą ir pašvenčiu mano tėvui, motinai ir mažametei sesutei kurie 1941 m. vasarą žuvo gimtujų Anykščių šiluose. Tuo išpildau mano vaikystėje turėtą viltį, kad aš būsiu dailininkas", – pasakoja R.Baranikas. Garsusis anykštėnas trumpam aplankė ir savo gimtąjį miestelį, stabtelėjo prie senųjų žydų kapinių, žydų žudynių vietoje Liudiškėse. Rudolfa traukia ir senoji Anykščių gimnazija. Įdėmiai apžiūri pastatus, atpažįsta klasę, kurioje sėdėjo. Prisimena mokytoja T. Glodą, maluną prie Šventosios, save, braidantį Anykštoje, besimaudantį...
Kęstutis Laskauskas, baigęs progimnaziją 1936 m., į Vakarus pasitraukė kartu su tėvu daktaru Adomu Laskausku. Išvyko tikėdamiesi greitai sugrįžti, tačiau tik praėjus 48-iems metams Kęstutis Laskauskas aplankė savo gimtąjį vaikystės ir jaunystės miestą. Šiuo metu jis gyvena JAV, Baltimorėje, aktyviai dalyvauja visomeninėje veikloje - yra vietinės lietuvių sekmadieninės radijo valandėlės vedėjas, dalyvauja Marylando lietuviškų organizacijų, lietuvių bendruomenės veikloje.
Likimas už Atlanto nubloškė ir rašytojo A. Vienuolio dukrą Laimą Žukauskaitę, baigusią mokslus progimnazijoje 1938 m. Tremties kryžiaus keliai prasidėjo 1944 m. vasarą.

1936 m. mokyklą baigęs Steponas Vaitkevičius Lietuvą paliko 1944 m. liepos 14 d. Vokietijoje buvo paimtas į kariuomenę. Karui pasibaigus, lietuvių pabėgėlių stovykloje Vokietijoje suorganizavo mokyklą, dėstė lietuvių kalbą ir matematiką. 1947 m. atvyko į Angliją, pasižadėjęs čia 5 metus dirbti fizinį darbą. Anglijoje 24 metus vadovavo lietuviams skautams, 9 metus buvo Lietuvių Skautų sąjungos (LLS) Europos rajono vadas, Didžiosios Britanijos katalikų bendruomenės pirmininkas. Apdovanotas LSS ordinu „ Už nuopelnus“ ir „Lelijos ordinu“. Yra skautas – Vytis. 

1938 – 1939 m. progimnazijoje tikybą dėstė kunigas Povilas Jatulis, kuris 1939 m. išvyko studijuoti į Romą. 1948 m. tapo teologijos daktaru. Romoje dirbo Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijoje, Vatikano ir Italijos archyvuose rinko medžiagą Lietuvos istorijai. Daug jo straipsnių istorijos ir kitais klausimais publikuota Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijos darbuose. Bendradarbiavo leidžiant „Lietuvių Enciklopediją“, parengė prof. Z. Ivinskio raštų keturis tomus.