top of page

LAISVĖS

NETEKUS

1940 –1953

LAISVĖS NETEKUS

1940 –1953

016 (2) (Large).jpg
Sovietinė okupacija (1940–1941)

Permainos

1940 m. atidundėję sovietų tankai pradėjo ilgus dešimtmečius užsitęsusias okupacijas. Rugpjūčio pradžioje mitingais, dainomis ir liaudies vaikštynėmis buvo pažymėtos Lietuvos valstybingumo laidotuvės – Lietuvos priėmimas į tarybų socialistinių respublikų šeima. Atėjo nežinomybės pilni 1940 – 41- ieji mokslo metai. Švietimo organizatoriai aktyviai ėmėsi pertvarkyti mokyklos veiklą “naujų reikalavimų“, išdėstytų 1940m. rugpjūčio 14 – 15 d. Kaune vykusiame suvažiavime, šviesoje.
1940 m. rugpjūčio 31 d. Švietimo liaudies komisariatas paskelbė nurodymą visose mokyklose panaikinti maldą ir pakeisti atributiką. Mokyklų patalpas nurodyta papuošti Lietuvos TSR herbu ir V. Lenino bei J. Stalino portretais. “Iš seno palikimo“ rekomenduota naudoti tik V. Kudirkos, J. Basanavičiaus, J. Janonio ir V. Krevės portretus. Nepriklausomos Lietuvos himnas pakeistas Internacionalu.
Naujieji mokslo metai mokyklose prasidėjo rugsėjo 16 d. Švietimo Liaudies Komisariatas paaiškino, kodėl nukelta mokslo metų pradžia: “Daug bus pasikeitimų mokyklų vadovybių bei mokytojų sąstate. Neapgalvotas skubėjimas gali atnešti maišaties. Reikia laiko būtinoms švietimo reformoms, tinkamam pasiruošimui, kad socialistinės mokyklos mokymo bei auklėjimo darbas jau iš pat pradžių būtų pastatytas į tinkamą vagą“. Mokytojai buvo perspėti: “Kiekvienas mokytojas turi suprasti, kad neįsijungęs į bendrą darbą, atitolęs nuo darbo masių, negalės būti nuoširdžiu socialistinės mokyklos mokytojų“.
Permainos neaplenkė i Anykščių vidurinės mokyklos. 1940 m. rugpjūčio 21 d. iš direktoriaus pareigų buvo atleistas Tomas Glodas. Jo vietoje paskirtas Silvestras Bortkevičius. Atvyko naujieji mokytojai: Zenonas Baltušauskas (rusų k.), Magdalena Gudaitytė (biologija, chemija, fizika), Juozas Eidukas (matematika), Bronius Juška (istorija), Stefanija Čegienė (piešimas ir darbeliai), Alisa Liudvigienė (vokiečių ir prancūzų kalba), Edmundas Dirgintas (lietuvių kalba).
1940 – 41 m. mokykloje buvo 7 klasės. Mokėsi 270 mokinių, 5a – 39, 5b – 37, 5c – 40, 6a – 40, 6b – 37, 7 – 50, 8 – 27 mokiniai.
Iš dalies buvo pakeistos mokymo programos, įvesti nauji dalykai: TSRS istorija, TSRS Konstitucija, darvinizmo pagrindai, rusų kalba.
1940 m. spalio 15 d. pradėta organizuoti pionierių ir komjaunuolių veiklą. I mokyklą buvo atvykusi apskrities komjaunimo organizacijos įgaliotinė Ch. Ševachaitė. Vadovauti pionieriams ir komjaunuoliams buvo paversta mokytojai O. Kupstienei. Mokiniai neskubėjo stoti į šias nežinomas organizacijas, neleido ir tėvai.
Mokyklos direktorius turėjo nuolat pranešinėti Švietimo Liaudies Komisariatui apie mokyklos darbo nuotaiką, pionierių ir komjaunuolių veiklą. 1941 m. vasario mėn. direktorius S. Bortkevičius pateikia ataskaitą: 
„Mokinių ir mokytojų nuotaika gera. Darbo rezultatai pasiekti geri.
Pionieriai ir komjaunuoliai turėjo du susirinkimus, kur buvo aptarta veikla, pasmerkti apsileidėliai. Suorganizuotas politinio lavinimosi ratelis. Pionierių yra 14. Jie leidžia laikrašti „Pionierių tiesa“ . Komjaunuolių yra 7. Jų laikraštis – „Naujuoju keliu“.
Mokytojai aktyviai dalyvauja priešrinkiminėje propagandoje.
Sausio 21 d. po trijų pamokų buvo V. Lenino mirties paminėjimas. Mokytojas B. Dirgintas skaitė paskaitą apie V. Lenino gyvenimą ir darbus. Dainavo mokyklos choras.“
Kita užklasinė veikla mokykloje buvo pamiršta. Veikė tik vienas literatūros būrelis, kuriam vadovavo mokytojas E. Dirgintas.

Represijos

Jau 1940 m. lapkričio 1d. direktorius S. Bortkevičius praneša Švietimo Liaudies Komisariatui: „Saugumo milicijos valdininkai apklausė keletą mokinių, o 8-os klasės mokinį Vladą Šližį suėmė ir išvežė Utenon. Sužinojau, kad šių metų spalio 3 d. Anykščiuose buvo rasti iškabinti priešvalstybiniai plakatai. Šių plakatų gaminimu buvo įtartas minėtasis moksleivis“ .
Buvęs Vlado Šližio klasės draugas Antanas Paulavičius prisimena: „Į mūsų klasę atėjo nepažįstamas, tamsiais akiniais vyras ir išsivedė Vladą. Už ką – niekas nežinojo. Tik pradėjo po klases ir namus vaikštinėti tas akiniuotasis tardytojas ir klausinėti, „liaudies priešų“ ieškoti. O mūsų Vladas dar šešiolikos neturėjo. Ką jis matė, ką išgyveno, iš jaunų dienų pakliuvęs į bolševikų pragarą? Tik vėliau nenorom su siaubu prisimindavo. Prasidėjęs karas jį išgelbėjo“.
Lietuvos Komunistų partijos centro komiteto mokyklų skyrius per savo partines organizacijas rinko žinias apie visus Lietuvos mokytojus. Po to nepatikimų mokytojų sąrašai buvo siunčiami Švietimo Liaudies Komisariato kadrų valdybai, kad būtų priimti atitinkami sprendimai.

 

Mokytojas Pranciškus Gineitis su žmona Domicele, ištremtas 1941 m. birželio mėn.

012 (Medium).jpg
s2.jpg

Mokytojų Sofijos ir Jono Mačeikų šeima, ištremta 1941 m. birželio mėn.

1941 m. kovo 1 d. iš darbo buvo atleistas matematikos mokytojas Juozas Eidukas, „kaip netinkamas socialistinei mokyklai“. J. Eiduku nepasitikėjo todėl, kad anksčiau jis dirbo žvalgybos tarnyboje skyriaus viršininku. Vėliau, kalbėjo žmonės, jis žuvo karo sumaištyje.
1940 m. liepos 12 d. buvo suimtas mokyklos gydytojas, vienas gerbiamiausių žmonių Anykščiuose, Adomas Laskauskas. Tik atsitiktinumo dėka jam pavyko ištrūkti iš Utenos kalėjimo. O Anykščiuose likę daktaro artimieji neišvengė tremties.
1941 m. birželio 3 d. buvo suimti Anykščių pradžios mokyklos mokytojai Jonas Mačeika ir Sofija Mačeikienė.
„Jau paryčiui pabeldė į duris. Belsmas buvo toks netikėtas, kad įsiveržė į Sofijos Mačeikienės sapną: „Rodos, užplaukė debesys, žemę apgaubė tamsa ir trenkė griaustinis"...Už durų atsiliepė: „Čia Šaripovas, mokytoja, nebijokit.“ 
Šaripovas – rusas, o jo dukra buvo tik baigusi šešias klases ir ankščiau sakiusi, kad ji su tėvais žada išvažiuoti. Tad mokytoja pamanė, kad tėvas atėjo atsiimti dukros mokslo baigimo pažymėjimą. Šįkart tėvas turėjo kitą tikslą – atėjo mokytoją areštuoti. Pro duris įvirto keli ginkluoti vyrai ir atsigręžė vamzdžius į išsigandusią moterį. „Vesk, kur vyras miega!" – įsakė. Apsupo lovą ir įrėmė šautuvus Jono Mačeikos krūtinę.
Įsibrovėliai buvo anykštėnai, visi pažįstami, vienas net buvęs šaulys. Liepė per 15 minučių pasiruošti šeimai išvažiuoti. O vaikai taip įmigę, taip įmigę, nes buvo ankstyvas rytas. Motina pasodina lovoje, o jie vėl virsta ir miega.. 
Arklio traukiamas vežimas nudardėjo J. Biliūno gatve. Vežime sėdėjo trys vaikai Asta, Nijole, Arvydas ir motina, o Jonas Mačeika, lydimas ginkluotų vyru, ėjo šalia vežimo. Visi tylėjo... Anykščių geležinkelio stotyje visus įgrūdo į gyvulinį vagoną ir išlaikė visą dieną ir naktį. Birželio 14 dieną ešelonas pajudėjo. Dvidešimt  gražiausių gyvenimo metų prabėgo tremtyje, tolimajame Sibire, o taip norėjo juos paaukoti mylimai tėvynei Lietuvai" 
1941 m. birželio mėn. suėmė Anykščių pradinės mokyklos mokytoją Sofiją Laskauskiene ir su šeima ištrėmė į Krasnojarsko kraštą. Po ilgų kančių mokytojai kartu su dukterimis Alma ir Ina pavyko sugrįžti į Lietuvą. Vyras Alfonsas Laskauskas žuvo lageryje.
Tragiškas likimas ištiko Anykščių progimnazijos lietuvių kalbos ir geografijos mokytoją Pranciškų Gineitį, 1941 m. gruodžio 12 d. jis žuvo Krasnojarsko krašte. 
Rešiotų lageryje žuvo buvęs Anykščių progimnazijos direktorius Petras Micevičius.
Tremties kančias teko ištverti ir mokytojui Antanui Kryžanauskui, kuris 1941 m. birželio 14 d. kartu su žmona ir sergančiais senais tėvais buvo ištremtas į Sibirą, atskirtas nuo šeimos, nuteistas 10-čiai metų kalėti be teisės grįžti į Lietuvą. Tremtinių baisumus apraše knygoje ,,Už ką?.."

Vokiečių okupacija (1941–1944)

1941 m. birželio mėn. Anykščius užima Vokietijos kariuomenė. Prasideda dar viena okupacija, kuri truks iki 1941 m. liepos mėn., kada mieste vėl pasirodys rusų kareiviai.

Vidurinėje mokykloje mokslo metai prasidėjo 1941 m. rugsėjo 15 d.

Kasmet Anykščių valsčiaus viršaitis Jonas Gogelis ir mokyklos direktorius sudarydavo tokią sutartį: „Aš, Jonas Gogelis, du priklausančius Anykščių savivaldybei  namus atiduodu nuomon, Anykščių gimnazijai vieniems metams.

I-namas: vieno aukšto, 26,2 m. ilgio ir 12,2 m. pločio, kuris turi 3 klases, mokytojų kambarį, raštinę, vieną gyvenamąjį kambarį, koridorių, virtuvę, sandėliuką. Negyvenami trobesiai: tvartas, pašarinė su pleciumi (apie 0,5 ha).

II-as namas:  vieno aukšto, 26,2 m. ilgio, 14 m. pločio, kuris turi 5 klases, vieną gyvenamą kambarį, virtuvę, koridorių ir salką iš dviejų kambarių. Negyvenami trobesiai: tvartas, malkinė, pirtis ir plecius prie namo (apie 0,5 ha).

Nuomos mokestis metams – 2500 RM.

Reikalinga visų klasių, krosnių, stogo, langų ir t.t. remontą privalo daryti valsčiaus savivaldybė savo lėšomis vasaros atostogų metu.“ Trobesiai  buvo seni, viskas apipuvę, aprtešę, todėl remonto reikėjo dažnai.

1944 m. kovo mėn. vienose mokyklos patalpose buvo apgyvendinti rusų tremtiniai, todėl mokykla dirbo dviem pamainom (rytinės pamokos – po 40 min., vakarinės pamokos – po 35 min.).

Sparčiai didėjant mokinių skaičiui, mokykla nebetilpo trijuose pastatuose (pamokos vyko ir vadinamojoje „Kamčiatkoje“, prie geležinkelio), todėl buvo išnuomojamos dar vienos patalpos – Avižos namai.

II-oji Sovietinė okupacija (1944–1953)

Ir vėl „nauja tvarka“

1944 m. liepos 15 d. Anykščius užėmė SSSR kariuomenė. Prasidėjo dar viena – antroji – sovietinė okupacija.
Mokslo metai prasidėjo pavėluotai – tik spalio 2 d. Naujuoju mokyklos direktoriumi buvo paskirtas Alfonsas Bielinis. Nebuvo kai kurių mokytojų: Adomas Rušėnas ir Jurgis Karosas pasitraukė į Vakarus, Juozas Karosas žuvo karo audrose Šiauliuose. Dar kiti mokytojai nepasirodė dėl įvairių priežasčių. 1944 – 45 m. mokykloje dirbo 27 mokytojai, 15-oje klasių mokėsi 589 mokiniai. Darbo pradžia buvo sunki. Baisus materialinis skurdas slėgė mokytojus ir mokinius. Trūko muilo, žibalo, rašalo, vadovėlių, sąsiuvinių... Mokyklos sodelyje matėsi išrausti apkasai ir nerūpestingai supilti kapai – čia buvo palaidoti rusų kareiviai. Vėliau jie buvo perkelti į karių kapines.
„..Po neramių vasarų ateidavo nesulaikomi rugsėjai, ir mes vėl sėsdavome į mokyklos suolus, paaugę, tik dauguma dar labiau įbauginti pokario stalinizmo. Bet jaunystė yra jaunystė: klegėte klegėjo pertraukų metu, norėjo šokti, troško dainuoti...Kartais žiūrint į lentą atplaukdavo žiaurūs vaizdai iš Baranausko aikštės, milicijos kiemo, kur matėm išdarkytus, išniekintus žmonių kūnus, žinojom, kad pro rūsio langelio grotas į gatvę žiūri ten uždarytas mūsų bendramokslis. Iš klasės į  klasę ėjom vis ne savo noru nubyrėdami“, – prisimena 195 0 m. abiturientė Veronika Švejytė-Dikčiuvienė.
Siaučiant raudonajam terorui, visus slėgdavo baimė, tuštėjo klasės, kuriose vis daugiau suolų likdavo našlaičiais. Dauguma mokinių ir tada slapta po atlapu nešiojo juodu kaspinu perrištą trispalvę.

bottom of page