„Meno kuopos“ veikla

1940 –1953

Mokykloje veikė keletas būrelių. Jauniesiems filosofams vadovavo mokytojas Antanas Būga, istorikams – Kostas Šumskas. Garsėjo dalininkės – mergaičių sekstetas. Aktyviausius veikė literatų būrelis, tada vadintas „Meno kuopos“ vardu. Turinčius meninių gabumų mokinius į „Meno kuopą“ 1942 m. rudenį subūrė jaunas vokiečių kalbos mokytojas Leonas Jovaiša, pats rašęs eilėraščius, bendravęs su poetu Vytautu Mačeriniu. „Meno kuopoje“ dalyvavo literatai, muzikantai, artistai. Kiekvienas dalyvis turėdavo parengti programą. Tai buvo įvairios intermedijos, nedidelės pjesės, muzikiniai kūriniai.
L. Jovaiša kaip brangiausią pedagoginio darbo apdovanojimą saugo 1943 m. sausio mėn. „Meno kuopos“ narių įteiktą aplanką: „Tik keli mėnesiai praėjo nuo „Meno kuopos“ įkūrimo. Per tą laiką Jūs, mylimas globėjau, įstengėte mus išjudinti iš tingaus miego. Tamstos įdėta dvasia ir darbas liks mums ir visai Anykščių gimnazijai amžinai“. Pasirašė 50 „Meno kuopos“ narių: A. Paulavičius, A. Baltakis, S. Repečkaitė, O. Dobkevičiūtė, J. Stakytė, S. Miškinytė, V. Riauba, B. Puodžiūnaitė, V. Šakėnas ir kiti.
„Meno kuopos“ veikla pasidarė dar įvairesnė, kada ją pradėjo globoti naujas direktorius Rapolas Šaltenis: „Man prisimena Panevėžio gimnazija, Dobilas, Jo „Meno kuopa“.... Taigi pats direktorius jai vadovavo! Ir čia bus „Meno kuopa“! Literatai, artistai, dailininkai.... Visi jungsis į vieną būrį. Ir vadovausiu jam aš pats. Bus „Meno kuopa“, nors aš ne Dobilas, nors čia nėra Zikaro, Karkos. Maža turiu pamokų, turėsiu laisvo laiko, dirbsiu.....
...Matėsi, kad artistai nori suvaidinti kokią nors dramą. Bet ką? Kai iš kalbos išėjo, kad Kaišiadoryse aš net du kartus buvau pastatęs Sruogos „Baisiąją naktį“, tai mokiniai įsigeidė, kad su jais aš ją paruoščiau ir Anykščiuose. Pritariau jų siūlymui, nes žinojau, kad man bus lengva dirbti – beveik visą spektaklį mokėjau atmintinai... Vaidinom Šaulių namų salėje, kur buvo patogesnė scena, erdvesnė, su kulisais, su mums reikalingom miško dekoracijom. Skumbiną vaidino Bronius Paulavičius, o studentą – Antanas, jo brolis. Kokie jie buvo stropūs, išradingi – iš savo čia pat, Jurzdike, esančių namų jiedu atitempdavo scenom viską, ko prireikdavo. Skumbiniene labai tiko ašaringa Miškinytė, mama – Lauciūtė. Antanas Baltakis, kažkur susiradęs labai senoviškus akinius – „pensne“ ir iškrakmolintą baltą chalatą, buvo puikiausias vaistininkas Velbieka. Kas tada pasapnavo, kad po trisdešimties metų šis nuolat besišypsantis maloniausio elgesio vaikinas vilkės jau vyskupo purpurais? O tikru ir garsiu vaistininku taps didelis išdaigininkas debeikietis Vyt. Sedelskis, vaidinęs labai jam tinkamą Laučkos rolę“ – prisimena Rapolas Šaltenis. Rodė gimnazistai „Baisiąją naktį“ ir Burbiškyje, Utenoje...
Dažnas svečias „Meno kuopos“ susirinkimuose buvo A. Vienuolis. „Jis mielai skaito mokinių literatūrinį laikraštį ir neatsidžiaugia beišsprogstančiais jaunos poezijos pumpurėliais, todėl jis taip noriai lanko jų pramogas, vaidinimus, minėjimus ir šventes... Dar tik trečios klasės gimnazistė skaito eilėraštį apie naktį, apie žiaurią rūsčią žiburių – juos užgesinsianti tik rytmečio aušra... Ir Vienuolis pranašauja jaunai porčiukei gražią kūrybinę ateitį...“ – rašė 1943 m. „Ateityje“ R. Šaltenis (R. Serbenta).