MOKYTOJAI

1953 –1995

Pirmaisiais pokario metais mokykloje dirbo mokytojai, išsilavinimą įgiję nepriklausomos Lietuvos ar vokiečių okupacijos metais. Prasidėjo mokytojų „auklėjimas“ ir „perauklėjimas“. Sparčiai buvo įgyvendinamas 1945 m. kovo 9 d. Lietuvos TSR KP CK ir Lietuvos TSR Liaudies komisarų tarybos nutarimas „ Dėl priemonių mokyklos darbui pagerinti“, kuris reikalavo pertvarkyti mokyklų mokymo – auklėjimo darbą, rūpintis mokytojų idėjinio lygio kėlimu, užtikrinti komunistinį mokinių auklėjimą.
Vykdydami nurodymus iš viršaus, mokytojai nagrinėja „VKP(b) istorijos trumpą kursą“. Beveik kiekviename mokytojų posėdyje dalyvauja įvairių instancijų atstovai su „vertingais“ patarimais 1949 m. rugsėjo mėn. Švietimo skyriaus vedėjas Regalas įsipareigoja visus mokytojus skaityti „VKP(b) istorijos trumpą kursą“, priekaištauja, kad mokytojų sienlaikraštyje nieko nerašoma apie kolektyvizaciją, nurodo, kad mažai yra pionierių ir komjaunuolių, ir kad dėl to yra kalti mokytojai. Anykščių apskrities KP propagandos skyriaus vedėjas Gintautas moko: „Kolektyvizacija mokytojui turi ypač rūpėti. Mokytojas – valstiečiams autoritetas, todėl visi mokytojai turi įsijungti į kolektyvizacijos kampaniją.“
1947 – 48 m. pedagogų tarybos posėdžio buvo nurodyti šie trūkumai: pamokose vyrauja formalus medžiagos išdėstymas, pasireiškia apolitiškumas, kai kurie mokytojai eina į bažnyčią. Mokytojai sutikdavo su pastabomis ir rekomendacijomis, nes juos slėgė trėmimo ir suėmimo baimė.
Ne visiems mokytojams pavyko išvengti bausmės. 1946 m. buvo suimtas ir nuteistas kalėti vokiečių kalbos ir filosofijos mokytojas Antanas Būga, vokiečių okupacijos metais Anykščiuose bendradarbiavęs su vokiečių valdžia (dirbo vertėju).
1947 m. iš darbo buvo atleista geografijos mokytoja Genovaitė Rimkaitė („Pajūrio Smilga“. Plačiau). Nedaug kas mokykloje žinojo, kad mokytoja – vienuolė. Turėjo ypatingai gailestingą ir mylinčią širdį, rašė eilėraščius. Kartą, per Visų Šventų dieną, mokytojos auklėtiniai nuėjo į bažnyčią. Už tai atsakyti turėjo auklėtoja. Mokyklos vadovybė nutarė, kad mokytoja daro blogą įtaką moksleiviams, jei visa klasė nuėjo melstis.
1957 m. mokyklą buvo priversta palikti mokytoja Janina Kaušpedienė. Jos laiškas, rašytas vienam kunigui (Petrui Raudai), pateko į KGB rankas. Mokytoja tapo „nepatikima“.
Pokario metais į mokyklą atėjo nemažą mokytojų, neturinčių reikiamo išsilavinimo. 1948–49 m.m. 13 mokytojų turėjo tik vidurinį išsilavinimą, 9 – nebaigtą aukštąjį, 9 – aukštąjį.
Pedagoginei kvalifikacijai kelti buvo organizuojami metodiniai rateliai, jungiantys vienos ar giminingų specialybių mokytojus. 1959 m. mokykloje veikė 7 metodiniai būreliai: lietuvių k. Ir literatūros, rusų k. Ir literatūros, fizikos – matematikos, istorijos – konstitucijos ir kt. Jų užsiėmimo metu buvo vedamos taip vadinamos atvirosios pamokos, skaitomi pranešimai ir kitaip dalinamasi darbo patirtimi. Nors buvo daug paradiškumo, bet šie rateliai suvaidino ir teigiamą vaidmenį, ypač tais atvejais, kada didesnę darbo patirtį turintys mokytojai ja geranoriškai dalinosi su jaunesniais kolegomis. Dalis mokytojų savo kvalifikaciją kėlė studijuodami aukštosiose mokyklose neakivaizdiniu būdu. 1956 m. taip mokėsi 8 pedagogai.
Mokytojų darbą tikrindavo įvairios brigados, kuriose svarbiausią žodį tardavo mažai kompetentingi, bet labai „reikšmingi“ partijos ir komjaunimo komitetų atstovai. Dorus mokytojus kankino mokinių pažangumo procento manija. Objektyviai mokinių žinias vertinantys pedagogai turėjo aiškintis, kodėl ne visi jų auklėtiniai pažangūs.
Nedavė ramybės periodinės spaudos, politinės literatūros platinimas, makulatūros, metalo laužo rinkimas ir kiti su pedagogine veikla nesusiję darbai. Ypač didelis dėmesys buvo skiriamas profesiniam orientavimui – iš mokytojų buvo reikalaujama , kad kuo daugiau auklėtinių pasirinktų darbininko ar žemdirbio profesijas.
Dauguma mokytojų turėjo savo nuostatas ir dirbo nuoširdžiai, jausdami atsakomybę už augančią kartą. Svarbiausias pedagogų uždavinys buvo ugdyti asmenybę, suteikti mokiniams tvirtas ir gilias žinias, paruošti studijoms aukštosiose mokyklose.
Nuo 1968 m., mokyklai pasirinkus humanitarinę kryptį, vis daugiau abiturientų studijuodavo humanitarinius mokslus. Darbo rezultatai buvo neblogi, mokykla turėjo gerą vardą. Į aukštąsias mokyklas  įstodavo 70–80% abiturientų. Daug moksleivių tapdavo rajoninių, respublikinių olimpiadų, apžiūrų, konkursų nugalėtojais.
Mokyklos dvasia nebuvo iki galo sunaikinta. Ją puoselėjo ir saugojo senoji mokytojų karta, išsaugojusi dvasinę nepriklausomybę – A. Ulčinas, S. Kunčinas, V. Žemaitytė, O. Šakėnienė, S. Pakalnienė, O. Dundulienė, J. Juknevičius, Pr. Dūmanas ir kiti.

 

Alfonsas Ulčinas (1907-12-05–1996-05-17)
Antanas Būga
Antanas Būga

Antanas Būga

press to zoom
Genovaitė Rimkaitė
Genovaitė Rimkaitė
press to zoom
Alfonsas Ulčinas
Alfonsas Ulčinas
press to zoom

Gimęs Šiaulių apskrityje, mokslus pradėjęs Kairių pradžios mokykloje, baigęs Šiaulių valstybinę gimnaziją, 1928 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Humanitarinių mokslų fakultete klausė V. Krėvės – Mickevičiaus, V. Mykolaičio – Putino, mylimiausio dėstytojo J. Tumo – Vaižganto, V. Sruogos, V. Biržiskos, L. Karsavino paskaitų.
1940 m. rugsėjį  A. Ulčinas pradėjo dirbti Anykščių vidurinėje mokykloje, kuriai atidavė dvidešimt aštuonerius gyvenimo metus.
„Atmenu, kaip ieškojau mokyklos, norėdamas prisistatyti į darbą. Rodos, nebuvo galo tai gatvei, tokia ilga ilga pasirodė. Suradęs direktoriaus kabinete stuomeningą „išsifrantinusį“ vyriškį, prisistačiau, o šis ėmė juoktis – pasirodo, pats tuo pačiu tikslu laukė direktoriaus. Sunku buvo, kai trūko vadovėlių, mokymo priemonių, bet viską lengvino mokinių noras mokytis, didžiulė pagarba mokytojui. O ir dirbti, mokyti teko visko, ko pats buvau bent kiek pramokęs, ką mėgau: dėsčiau net fizkultūrą berniukams, anglų kalbą. Keitėsi ir  mokykla: iš mažytės, įsikūrusios šventiko namuose, kėlėmės į naują pastatą miesto centre. Dar vėliau ir jame tapo ankšta. Kone kasmet keitėsi direktoriai – per tuos 28 metus net 14 jų atėjo ir išėjo. Ne visi buvo asmenybės...
O pats pradėjęs mokytoju, daugiausia metų išdirbau direktoriaus pavaduotoju. Žinia – kažkas juk turėjo dirbti juodą darbą: sudarinėti tvarkaraščius, rašyti ataskaitas, pranešimus, atsiliepti į instrukcijas, rekomendacijas. Teko patirti ir šilto, ir šalto. Kaip man sekėsi dirbti? Apie tai gali pasakyti tik kiti.
Susidomėjau kraštotyra, pradėjau rinkti mokyklos istoriją, ėmiau susirašinėti su buvusiais gimnazijos ir progimnazijos mokytojais, direktoriais. Prieš akis vėrėsi buvęs Anykščių krašto kultūrinis gyvenimas, leidžiantis suprasti, jog mokykla, jos vadovai, mokytojai buvo tikrieji viso miesto, Anykščių krašto kultūrinio veido kūrėjai.
Norėjau, kad mokykla atsilaikytų prieš laiko vėjus, prieš vienadienes „vertybes“.
A. Ulčino  mokinių, auklėtinių, kolegų atmintyje išliko šviesūs atsiminimai apie mokytoją. A. Ulčino auklėtinė, o vėliau ir kolegė Ona Dundulienė prisimena: „ Buvo labai, labai geras, visad puikiai nusiteikęs, skubantis padėti. Atmenu, kaip mokinys Miežis turėjo vykti į varžybas, bet neturėjo tinkamų trumpikių, tai mokytojas savąsias paskolino. O kai grįžo, užėmęs I-ąją vietą, visi sakė: „Mokytojo trumpikės padėjo, matyt, laimingos buvo.“
Sofija Pakalnienė, dirbusi kartu su mokytoju A. Ulčinu, pasakoja: „ Mokytojas buvo nepaprastai jautrus, geras, suprantantis kitus. Niekada, neįspėjęs apie būsimą vizitą, į pamokas pas kolegas nesiprašydavo.“
Buvęs mokyklos direktorius Antanas Vingrys prisimena: „A. Ulčinas buvo labai taktiškas, geras, pareigingas žmogus. Giliai suprantantis pedagoginį procesą. Neapkentė formalizmo, biurokratizmo. Globojo jaunus mokytojus. Daugeliui įskiepijo meilę sportui, buvo aistringas filatelistas.“
1996 m. gegužės 17 d. Gyvenimas, atiduotas Anykščiams, J. Biliūno vidurinei mokyklai, miesto visuomenei, jos kultūrai nutrūko. Išėjo žmogus, kūręs humanistinę kultūrą, skleidęs taurumą ir dvasinęs toleranciją, grūmęsis su laiko vėjais, mokęs eiti į Tautą, niekada nepamiršęs svarbiausio – įsiklausyti, suprasti, nepaminti gerumo. Išėjo ištisas miesto istorijos etapas, paženklintas Alfonso Ulčino dvasios degimu, tauria stoiška laikysena, tikra ir didelia inteligencija. Išėjo, o anykštėnų širdyse liko šviesus atminimas žmogaus, Mokytojo, nenukreipusio savo sielos į tuštybes, nepozavusio laikui, melagingai neprisiekusio, doro ir tiesaus. Plačiau

Stasys Kunčinas (1912-12-22–1999-06-13)
Stasys Kunčinas
Stasys Kunčinas
press to zoom
Jonė Marciukienė
Jonė Marciukienė
press to zoom
Sofija Pakalnienė
Sofija Pakalnienė
press to zoom

Gimė Sankt Peterburge, 1923 m. atvyko į Lietuvą. Mokėsi Gruzdžių pradinėje mokykloje, Šiaulių gimnazijoje. Pedagoginį darbą pradėjo 1932 m., baigęs Šiaulių mokytojų seminariją. Pirmoji darbovietė buvo Trakų apskrityje. Vėliau mokė vaikus Gruzdžiuose, Papilėje, Vilniuje. 1942 m., jau baigęs Vilniaus Pedagoginį institutą atvažiavo į Anykščius ir besiplečiančioje gimnazijoje pradėjo dėstyti matematiką bei fiziką. Kartu tvyko ir žmona Domicelė Kunčinienė – talentinga pradinių klasių mokytoja. 27 – erius metus atidavusi miesto vaikams.
St. Kunčinas prisimena: „Pamenu, kaip iš baigiamosios klasės, kurioje dėsčiau, visi berniukai išėjo į generolo Plechavičiaus rinktinę. Tuomet dirbome mediniame name prie cerkvės...
Mano akyse išaugo ir spėjo pražilti daug anykštėnų. Ne vienam, šiandien jau garsiam žmogui, esu suraitęs dvejetą. Kai 1973 m. išėjau į pensiją, net pašiurpau 

suskaičiavęs visu mokytojavimo metus... Buvau griežtas, tačiau su mokiniais konfliktų neturėjau. Niekam nesistengiau įsiteikti, prisigerinti...“

Buvę mokiniai Stasį Kunčiną prisimena kaip principingą, gerai savo dalyką išmanantį mokytoją.

1995 m. rudenį, per patį Jono Biliūno vidurinės mokyklos 75 – erių metų jubiliejų, garbusis miesto mokytojas išvyko gyventi į Kauną, pas sūnų.

„Turėjau pakankamai laiko prisiminti, įvertinti tai, kuo gali pasidžiaugti, ką esi iškentęs, ko buvai netekęs. Kai pasilieki akis į akį su prabėgusiu savo gyvenimu, viliojančiu ir tuo pačiu bauginančiu kaip tolstantis ledynas, nė viena valanda negali virsti nuobodžia kasdienybe. Viską skaitai lyg įdomų romaną... Atminkite, jog tikruosius mūsų šalies inteligentus reikia pradėti ruošti jau mokyklos suole. Turime suformuoti visiškai naują luomą, kurio vardas – šviesuomenė.  Tik šis luomas bus pajėgus kautis su sparčiai besidauginančiais dvasios skurdeivomis“, – kalbėjo mokytojas. Plačiau

Jonė Marciukienė (1926-02-11–2003-07-28)

„Gimtinė – Gudelių bažnytkaimis Marijampolės apskrityje. Pradėjau mokslus Merkinės pradžios mokykloje, kur baigiau 6 skyrius. Čia prasidėjo mano saviveikla: dainavau mokyklos, bažnyčios chore. 1939 m. su tėvais persikėliau į Vilnių. Mokslus tęsiau Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1941 m. birželio 14 d. visą šeimyną – tėvą, motiną ir mus, tris vaikus – suėmė, nuvežė į Naująją Vilnią ir uždarė gyvuliniuose vagonuose. Man tada buvo 15, seseriai – 10, broliui 11 metų. Prasidėjo du mėnesius trukusi skausmo ir kančių kelionė į Sibirą. Vagone visi meldėsi, giedojo litanijas.
Atsidūrėme Altajaus krašte, netoli Barnaūlo, Troicko kaime. Visus išskirstė į kolūkius. Tėvelį atskyrė nuo šeimos, netrukus jis mirė. Po kiek laiko mus Lenos upe atplukdė į Jakutską. Reikėjo dirbti sunkų fizinį darbą: krovėm baržas, minkėm molį plytoms ir t.t.
Leidus tremtinių vaikams mokytis, įstojau į Jakutso Finansų – kredito technikumą. Neužilgo mama, surinkusi paskutinius pinigus, mane su seserimi išleido į Lietuvą. Pradėjau dirbti Papilio (Biržų raj.) progimnazijos rusų kalbos mokytoja. Neakivaizdiniu būdu studijavau Vilniaus Pedagoginiame institute. Dešimt metų išdirbau Vabalninko B. Sruogos vidurinėje mokykloje. 
1960 m. atsikėlėm į Anykščius. Dvidešimt dvejus metus atidaviau Jono Biliūno vidurinei mokyklai. Tuo metu labai aktyvi buvo mokytojų saviveikla. Ir mes Turėjom ansambliuką, chorelį. J. Juknevičius griežė smuiku, D. Kučinienė – mandolina, Pr. Dūmanas – akordeonu. Koncertavome įvairiiuose miestuose, kaimo vietovėse, buvome Latvijoje, Baltarusijoje.
Visą gyvenimą lydėjo daina. Ne kartą „Sidabrinių balsų“ konkurse pelniau laureatės vardą. 
Mano mylimiausi mokiniai, su kuriais ir dabar palaikau ryšius, buvo Aurelija Būgaitė, Lina Roščenkova, Reda Nemickaitė, Mindaugas Puodžiukas, Vytautas Kavoliūnas ir daugelis kitų“. Plačiau

 

Sofija Pakalnienė (1924-12-20–2017-03-06)

Gimtinė – Kupiškis. Čia mokėsi pradžios mokykloje, baigė gimnaziją. 1945 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti biologijos. 
Nuo 1951 m. – Anykščių vidurinėje mokykloje. 
„Pirmais metais dėsčiau chemiją ir biologiją. Jei mokykloje būdavo koks sunkus darbas, tuoj jį užkraudavo man, nes nebuvo nė vieno mokytojo su aukštuoju išsilavinimu. 
Mokytojai gyveno labai draugiškai. Ir šokdavom, ir dainuodavom, ir spektaklius statydavom. Dirbdavom dviem pamainom, bet visur suspėdavom. Su Marciukiene ir Petrokiene dainuodavom dainas pagal A. Baranausko tekstus.
Nuomojau kambarį pas rašytoją A. Vienuolį. Atsimenu romantiškus pavasario vakarus rašytojo sodyboje. Rymai, būdavo, prie lango, žvelgi į medžius, į besileidžiančią saulę... Romantika... Atsigrožėti negali... Užsuka jauni kolegos, erzina: 
– Kaip gali, Sofija, miegoti? Eitum lakštingalų pasiklausyti...
Išsivadina. Pasėdime. Pasikalbame. Po to jie eina kitų merginų lankyti, prikelti iš miegų.
O mokytojų kambaryje taip linksma būdavo, kad net į pamokas vėluodavome. Ypač nenustygstantis būdavo A. Vingrys, A. Maneika – imdavo raityti meilės šokius ar mokydavo krakoviaką šokti.
Vaikai gerbdavo mokytojus. Prašydavo, kad jaunesni vadovautų klasei. Važiuodavome sunkvežimiu į Vilnių, į spektaklius, patys klasėse ruošdavome vaidinimus. 
Mylėjo mane mokiniai, o ir aš juos mylėjau, ypač išdykusius, judriuosius“, – prisimena mokytoja S. Pakalnienė. Plačiau

 

Ona Dundulienė
Ona Dundulienė
press to zoom
Pranas Dūmanas
Pranas Dūmanas
press to zoom
Jonas Juknevičius
Jonas Juknevičius
press to zoom
Ona Dundulienė (1927-02-05–2015-11-07)

„Gimiau Anykščiuose. Ir seneliai, ir proseneliai buvo anykštėnai. Lankiau vienuolyno pradinę mokyklą. Visos mokytojos, išskyrus vieną – panelę Leonorą – buvo vienuolės. Kiekvieną rytą prieš pamokas eidavome į koplyčią melstis. Vienuolės buvo griežtos, bet mokė gerai. Mokykloje buvo pradinių klasių choras.
5 ir 6 skyrius baigiau valstybinėje mokykloje. Vėliau mokiausi progimnazijoje, o baigiau jau gimnaziją. Klasės auklėtojas buvo A. Ulčinas. Jis labai įdomiai pasakodavo, išnagrinėdavo kiekvieno mokinio rašinį – ieškodavo perliukų. Turėjo jumoro jausmą, juokaudavo: „ Kas ta jūsų klasė – Miežis, Kiela...“
Labai įdomus buvo istorijos mokytojas Juška, kurį jėzuitai buvo išsiuntę studijuoti į Vokietiją. Kai jis buvo direktorius, mokykla buvo taip sutvarkyta, kad visur blizgėjo. Dauguma mokytojų – Lazdauskas, Uogintas, Šaltenis, Jovaiša, Šulga ir kiti – buvo įdomios asmenybės.
Baigusi gimnaziją, studijavau prancūzų kalbą Vilniaus universitete. 1953 m. sugrįžau į Anykščius. Pedagoginio darbo pradžia buvo sunki – reikėjo dirbti mokykloje, kurioje pati mokiausi, kur dar tebedirbo mano buvęs auklėtojas, kiti mokytojai. Sunku buvo gal tik pusę metų. Greitai įsijungiau į mokytojų meninę saviveiklą: statėm spektaklį „Atžalynas“, dainavom. Kai atvažiavo Dūmanas, darbas dar labiau pagyvėjo. Dauguma mokytojų buvo dideli meno saviveiklos entuziastai, nors buvo ir tokių, kurie niekur nedalyvaudavo.
Iš buvusių mokinių 12 pasiekė mano pėdomis – dėsto prancūzų kalbą“. Plačiau

Pranas Dūmanas (1924-02-23–1989-11-23)

Gimė Daugamiškių kaime, Panevėžio apskrityje. Lankė Sodelių pradžios mokyklą. 1941 m. Pušaloto miestelyje pradėjo mokytis vargonininkauti. Mokėsi pedagoginėje mokykloje Panevėžyje, o nuo 1953 m. dirbo Vabalninko vidurinėje mokykloje.
1960 m. rugsėjo 1 d. Pr. Dūmanas pradėjo dirbti J. Biliūno vidurinėje mokykloje muzikos mokytoju. Dvidešimt šešerius metus vadovavo mokyklos chorams, skudučių ansambliui, dalyvavo rajoninėse, respublikinėse dainų šventėse. Skudutininkai beveik visuose konkursuose tapdavo laureatais. Ne kartą mokytojo paruošti kolektyvai skindavo laurus televizijos konkurse „Dainų dainelė“.
Buvę bendradarbiai, mokiniai prisimena Pr. Dūmaną:
„Nė vienas mokytojas taip sėkmingai ir naudingai mokykloje nedirbo, kaip Pr. Dūmanas“ (Mokytoja O. Šakėnienė).
„Pr. Dūmanas turėjo didelį autoritetą mokinių tarpe. Jo žodis jiems buvo šventas. Mokytojas mokėjo įkvėpti pasitikėjimą savo jėgomis, mokėjo pažadinti giliai glūdintį grožio pajautimą. „Jums nėra lygių“,- dažnai sakydavo savo mokiniams. Tai nebuvo tušti žodžiai: choristai, skudutininkai, solistai dažnai tapdavo laureatais. Pr. Dūmanas pasitikėjo savo mokiniais, o jie tikėjo juo.“ (Mokytoja D. Pocienė).
„Mokytojas buvo įdomi ir iškili asmenybė. Negailėdamas laiko ir energijos, skubėdamas ir klupdamas dalinosi patirtimi su mokiniais, išėjusiais muzikos garsų pradžiamokslį J. Biliūno vidurinėje mokykloje“ (Buvęs mokinys T. Ladiga). Plačiau

Jonas Juknevičius (1923-05-06–2004-12-12)

Gimtinė – Naujasodžio vienkiemis prie Panevėžio. Mokėsi Paįstrio pradžios mokykloje, Panevėžio berniukų gimnazijoje. 1942 m. įstojo į Vilniaus mokytojų institutą. Studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą, tačiau neilgai – 1943 m. pavasarį vokiečiai uždarė visas mokyklas. Po karo mokslus tęsė Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. 
Nuo vaikystės traukė užsienio kalbos. J. Juknevičius pasakoja: „Gimtinėje šalia mūsų savo žemė turėjo vokietis, rusas, lenkas, du latviai. Motina buvo lietuvė, tėvas, savanoris, irgi tokiu save laikė, nors be akcento kalbėjo trim kalbom. Mokykloje turėjom nuostabų prancūzų kalbos mokytoją Petrą Repšį, baigusį Sorbonos universitetą. Vyresnėse klasėse dar pramokau vokiškai, lotyniškai. Oho, lotynų!... Ne šiaip slebizavojom, o skaitėm tekstus iš originalų. Labai griežti anuomet buvo mokyklų reikalavimai, ne vienas iš lotynų kalbos turėjo pataisą...“.
1953 m. rugsėjo 1 d. J. Juknevičius pradėjo dirbti Anykščių vidurinėje mokykloje – dėstyti savo mėgiamą anglų kalbą. Visuomet mokytojas buvo reiklus ne tik mokiniams, bet ir pats sau, todėl jo pamokos būdavo kūrybiškos ir gilios.
J. Juknevičius labai aktyviai dalyvavo mokyklos gyvenime: buvo veiklus kraštotyrininkas, turizmo entuziastas, vadovavo mokytojų orkestrėliui. Mokytojo dėka daugybė anykštėnų pramoko fotografuoti.
O jo didysis hobis – šachmatai. Dabar jis – kandidatas į meistrus, galėjo būti ir meistras, ne sykį gynė rajono garbę Latvijos, Estijos, Baltarusijos turnyruose.
Mokytojas skambina pianinu, griežia smuiku. Dar 1940 m. Panevėžyje lankė muzikos mokyklą, kur dėstė puikus mokytojas Karka – būsimojo aktoriaus Gedimino Karkos tėvas.
Ir dar universalusis mokytojas – puikus daržininkas ir sodininkas, aistringas medžiotojas ir žvejys. Plačiau

Valerija Žemaitytė
Valerija Žemaitytė
press to zoom
Ona Šakėnienė
Ona Šakėnienė
press to zoom
Angelė Vilkončienė
Angelė Vilkončienė
press to zoom
Valerija Žemaitytė (1925-10-27–2017-05-13)

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, muziejininkė.

Gimė 1925 m. spalio 27 d. Anykščiuose, Ažupiečiuose. 1933−1937 m. mokėsi Anykščių pradžios mokykloje,  1937–1941 m. − Anykščių progimnazijoje. 1946 m. baigė Anykščių gimnaziją III laidoje. 1946−1947 m. V. Žemaitytė dirbo Pavarių (Anykščių r.) pradinės mokyklos mokytoja. 1947−1952 m. ji studijavo Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultete, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojos išsilavinimą. 1952−1959 m. dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Tauragėje ir Kaune.

1959 m. vasarą A. Vienuolio memorialinio muziejaus direktorės Onos Sedelskytės kvietimu V. Žemaitytė grįžo į Anykščius ir čia pasiliko iki gyvenimo pabaigos. 1959−1964 m. buvo A. Baranausko ir

A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus mokslinė bendradarbė. Ji surengė pirmąsias kraštotyros ekspedicijas Anykščių rajone, nufotografavo nykstančio senojo kaimo vaizdus, sakralinius paminklus.

Vėl grįžusi į pedagoginį darbą, 1964−1966 m. V. Žemaitytė dirbo Anykščių neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, 1966−1967 m. − Mickūnų (Anykščių r.) aštuonmetės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

1967 m. likimas V. Žemaitytę atvedė į Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą, kurioje dirbo iki pat išėjimo į pensiją 1982 m. Tyli ir kruopšti, kūrybinga, tolerantiška ir dėmesinga kitiems mokytoja V. Žemaitytė buvo visų mylima ir gerbiama.

Mirė 2017 m. gegužės 13 d. Palaidota Anykščių senosiose kapinėse.  Plačiau

Ona Šakėnienė (1923-12-18–1999-04-17)

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, literatė, publicistė, visuomenininkė.

Gimė 1923 m. gruodžio 18 d. Viešintų miestelyje. Čia baigusi 6 mokyklos skyrius, toliau mokėsi Kupiškio gimnazijoje. Ją baigė 1945 m. ir įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą. Susirgus motinai, studijas trečiame kurse nutraukė. Vėliau, jau mokytojaudama, lietuvių kalbos ir literatūros mokslus neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. 1948 m. sausio mėn. pradėjusi dirbti Anykščių gimnazijoje (vėliau − Jono Biliūno vidurinėje mokykloje), čia iki 1979 m. dėstė lietuvių kalbą. Prasidėjus Atgimimui, visą laiką ir jėgas skyrė visuomeninei veiklai – dalyvavo Anykščių Sąjūdžio grupės kūrime, buvo Anykščių Sąjūdžio laikraščio „Žiburys“ redkolegijos narė, aktyviai dalyvavo Tėvynės Sąjungos veikloje.

Visiems, kas pažinojo Oną Šakėnienę, ji buvo Mokytoja. Savo žodžiu, savo gyvenimo ir asmenybės pavyzdžiu ji mokė meilės Dievui, Tėvynei, artimui, mokė pareigos, atsakomybės, krikščioniškos moralės.

O. Šakėnienė mirė 1999 m. balandžio 17 d. Palaidota gimtosiose Viešintose.

2003 m. Onos Šakėnienės bendraminčių iniciatyva buvo išleista jos knyga „Stebuklas eit žeme“. Tai mokytojos rašytinis palikimas: dienoraščio ištraukos, atsiminimai, eilėraščiai, publicistika. Plačiau

Angelė Vilkončienė (g.1928-07-09)

Biologijos ir chemijos mokytoja.
Gimė 1928 m. liepos 9 d. Vildiškių k. (Anykščių r.). Tėvai Justinas Sližys ir Justina Sližytė-Sližienė – valstiečiai žemdirbiai. 1934–1938 m. mokėsi Skiemonių pradžios mokykloje, 1938–1940 m. baigė Alantos (Molėtų r.) šešių skyrių pradinę mokyklą. 1940–1946 m. mokėsi Utenos mergaičių gimnazijoje. 1946–1950 m. studijavo Vilniaus pedagoginio instituto Gamtos-geografijos mokslų fakultete, įgijo chemijos ir biologijos mokytojos išsilavinimą.
1950–1951 m. A. Vilkončienė dirbo Troškūnų (Anykščių r.) vidurinėje mokykloje, 1952−1958 m. −  Ukmergės darbo jaunimo vidurinėje mokykloje, dėstė biologiją ir chemiją. 
Nuo 1958 m. iki šiol A. Vilkončienė gyvena Anykščiuose. 1958−1983 m. ji dirbo Anykščių J. Biliūno vidurinėje mokykloje chemijos mokytoja, buvo jaunųjų chemikų būrelio vadovė. Plačiau

Tautinių šokių kolektyvas

015 (2).jpg

Mokytojų ansamblis

006 (2).jpg

Mokytojų ansamblis. Priekyje – Jonė Marciukienė ir Sofija Pakalnienė

mok-sok.jpg

1957 m. mokytojai pastatė A. Bieliausko pjesę „Egzaminas“

007 (2).jpg