top of page

MOKINIŲ ORGANIZACIJŲ, BŪRELIŲ VEIKLA

1920 –1940

Skautai

Aktyviausiai mokykloje veikusi moksleivių organizacija buvo skautų draugovė. Ji įsikūrė 1921 m. rugpjūčio 28 d. ir buvo pavaidinta Vytauto Didžiojo vardu, 1921–1923m. draugovei  vadovavo mokinys Jonas Kiaušas. Organizacijai priklausė apie 60 mokinių. Draugovė turėjo vėliavą su skautų simboliu – leliją su užrašu „Budėk“. Nuo 1922 m. skautai prie mokyklos buvo įsteigę kooperatyvėlį vadovėliams ir mokymo priemonėms pardavinėti.  Draugovė kas mėnesį leido sieninį laikraštį. Jo pavadinimas nuolat keitėsi : 1921 m. – "Ąžuolėlis", 1924 m. – "Pumpurėlis", 1925 m. – "Anykščių skautas", 1927 m. – "Atžalos" . Lietuvos valstybinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštyne saugomi du "Ąžuolėlio" numeriai.

1932 m. Anykščių skautų draugovė buvo pavadinta vyskupo A.Baranausko vardu. Berniukai pasidalino į "Arų" ir "Genių" skiltis, o mergaitės susibūrė į "Lelijos skiltį". Iki 1930 m. anykštėnai priklausė Panevėžio tuntui (stambesniam vienetui). Susikūrus Utenos tuntui, skautų draugovė buvo prijungta prie jo.

1932 m. gegužės 1 d. Anykščių vyskupo A. Baranausko skautų draugovė minėjo 10 metų sukaktį. Rytą, dalyvaujant svečiams, mokyklos mokytojams ir mokiniams, rašytojas A. Vienuolis atidengė Vilniaus Gedimino bokšto maketą, sukurtą skauto L. Tarabildos. Po pamaldų bažnyčioje visi aplankė anksti mirusio Anykščių skautų draugovės pirmininko A. Milašiūno kapą. Svečiai aplankė A. Baranausko klėtelę, Puntuką. Po pietų Šaulių ramovėje vyko iškilmingas Anykščių skautų 10-čio minėjimas. Mokiniai ir mokytojai išsiuntė sveikinimą Lietuvos skautų globėjui Respublikos prezidentui, Švietimo ministrui. Vienuolika skautų davė įžodį. Mokytojas A. Stundžia skaitė paskaitą "Skautas – būsimas pilietis", vakare vyko vaidinimas "Saulės vaikas". Į Anykščių skautų jubiliejų buvo atvykę Utenos, Ukmergės, Užpalių skautai.

1933 m. skautės mergaitės įkūrė atskirą "Vaidilutės" draugiją. Jai vadovavo S. Palubinskaitė. Jaunesniąsias skautes ("Paukštytes") globojo mokytoja S. Mačeikienė. "Paukštytės" ir "Vilkiukai" uniformų neturėjo, jas nešiojo tik vyresni skautai. Žalsvi marškinėliai, geltonas kaklaraištis skautus išskyrė iš kitų mokinių tarpo. Buvęs mokinys R. Baranikas prisimena, kad kai kurie moksleiviai į šią organizaciją stojo tik dėl gražios uniformos – jiems nebereikėjo nešioti neišvaizdžių milinių moksleiviškų švarkų.

Geriems darbams žymėti mokiniai skautai nešiojo virvutę su mazgeliais. Atmegzdavo juos po įvairiausių darbų: mergaitės pas miestelio inteligentes rinkdavo padėvėtus vaikiškus drabužius ir juos dalindavo neturtingų šeimų vaikams, berniukai pagelbėdavo kituose darbuose. Buvęs progimnazijos mokinys S. Vaitkevičius (jis skautiškąją veiklą tęsė Anglijoje, kur už nuopelnus buvo apdovanotas Skautų Sąjungos ordinu ir Lelijos ordinu) prisimena, kad dažniausiai skautai organizuodavo iškylas, klausydavosi paskaitų, mokydavosi rišti mazgus, žaisdavo.

Aktyviai skautus rėmė progimnazijos direktorius M. Grigonis "Aš simpatizuoju skautams. O kodėl – tegu pasilieka mano širdies paslaptis," – kalbėjo M. Grigonis. 1933m. už nuopelnus skautijai jis buvo apdovanotas Svastikos ordinu. Skautus globojo ir mokytojai T. Glodas, S. Januškevičius, M. Januškevičienė, A. Liepus, V. Žilinskaitė.

skautai.jpg

Skautai su mokyklos direktoriumi J. Gūžiu (centre, dešinėje) 1923 m.

skautai2.jpg

Mokyklos skautų „Vytauto“ draugovė prie skautų stalo 1927 m. Centre iš kairės:

1. mokyklos direktorius J. Gūžys,

2. rašytojas A. Žukauskas-Vienuolis

Ateitininkai

Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo tautininkai, sustiprinę padėtį, nebenorėjo dalytis valdžia su Krikščionių demokratų partija. Jau 1927 m. buvo suvalstybintos kai kurių katalikiškų organizacijų išlaikomos mokyklos, suvaržyta katalikiškų organizacijų veikla. Didžiausią smūgį katalikų bažnyčiai tautininkai sudavė 1930m.,rugpjūčio 30d. įsaku uždraudę mokyklose ateitininkų organizacijos veiklą. Tai rimtai pakirto bažnyčios įtaką jaunosios kartos auklėjimui, todėl smarkiai sujudo vyskupai, dvasininkai, ateitininkų organizacijos lyderiai. Lietuvoje pasijuto itin didelė politinė įtampa.
Ne išimtis buvo ir Anykščiai. 1931 m. vasario  5d. mokyklos direktorius M. Grigonis praneša ministerijai: "Nežiūrint į tai, kad Švietimo ministerija sustabdė ateitininkų organizacijos veiklą, tikybos, istorijos bei visuomenės mokslo mokytojas kunigas kapelionas K. Mazūras mokykloje suorganizavo slaptą ateitininkų kuopelę, suagitavo į ją 14 skautų. Kuopelės organizavimas neigiamai veikia mokinius – jų tarpe prasidėjo nesantaika. Kapelionas K. Mazūras kviečiasi į kleboniją mokinius".
Mokykla privalėjo vykdyti tautininkų valdžios nurodymus. Pedagogų tarybos posėdyje buvo nutarta, kad kapeliono veikla prieštarauja Švietimo ministerijos instrukcijai. Klasių auklėtojai buvo įpareigoti paskelbti mokiniams, kad draudžiama priklausyti slaptai ateitininkų organizacijai. Švietimo ministerija įspėjo kunigą K. Mazūrą, kad šis nustotų agitavęs mokinius stoti į jo globojamą organizaciją.
Miestelis sujudo, visi užjautė persekiojamus ateitininkus. Kunigai pamokslų metu kaltino mokyklą, kad jų auklėjimas "netinkamas, bedieviškas". M. Grigonis net ministerijai pranešė: "Vadinamasis "Davatkų štabas" jau mobilizuotas mokyklai diskredituoti".
Nesantaika tarp tautininkų ir krikščionių demokratų pasireiškė įvairiomis formomis. Kaip prisimena buvę progimnazijos mokiniai S. Vaitkevičius, V. Žemaitytė, per vasario 16-ąją, rugsėjo 8-ąją ar kitas šventes, kada įvairios organizacijos eidavo į bažnyčią su savo vėliavomis, skautai vėliavą turėjo palikti gyd. A. Laskausko bute, mat jų vėliava bažnyčioje nebuvo pageidaujama.
1931 m. vasario 28 d. kunigas K. Mazūras prašo Pedagogų tarybos leisti steigti mokykloje eucharistininkų kuopą, nes tokia organizacija reikalinga mokinių religingumui sustiprinti. Kapelionas pristatė ir kuopos statutą:
  1. Kuopos tikslas – auklėti vaikus katalikybės ir tautiškumo dvasioje, žadinant jaunose sielose Dievo, Tėvynės ir artimo meilę.
  2. Uždaviniai: ugdyti garbės jausmą, drausmingumą, darbštumą, meilę tėvams, artimiesiems, savam kraštui, lavinti protą, uoliai atliekant moksleivio pareigas, pažinti religines tiesas ir uoliai atlikti religinę praktiką, lavinti asmenybę kasdieniniais gerais darbais, lavinti fizinius judesius, meniškus gebėjimus.
  3. Priemonės: paskaitos, šventės, ekskursijos, susirinkimai, bendras kuopos ir mokyklos darbas.
  4. Eucharistininkų kuopos globėjas – mokyklos kapelionas.
Pedagogų taryba nepatvirtino eucharistininkų kuopos įstatų. Mokytojų motyvacija buvo tokia: pateiktuose įstatuose daug bendra su skautų organizacijos įstatais, todėl jų registruoti negalima.
Apie mokykloje veikusių būrelių darbą duomenų yra mažai. Išlikęs archyvuose 1935–1936m. būrelių sąrašas liudija, kad tais metais mokykloje veikė:
  1. Religinio auklėjimo būrelis. Vadovas – kunigas M. Grigaliūnas.
  2. Gimtosios kalbos bei kraštotyros būrelis. Vadovas – T. Glodas.
  3. Matematikos bei šachmatų mėgėjų būrelis. Vadovas – S. Bortkevičius.
  4. Mergaičių dailės būrelis. Vadovė – A. Liudvigienė.
Direktorius T. Glodas pažymi, kad vienas svarbiausių būrelių tikslų – skatinti mokinių iniciatyvą," o ją gali parodyti tik vyresnių klasių moksleiviai, kurie susirūpinę būsimais egzaminais. Todėl šiais metai ką nors padaryti rimtesnio nebus kada".
Kelis metus mokykloje veikė Jaunųjų ūkininkų ratelis, kuriam vadovavo pradžios mokyklos vedėjas mokytojas J. Mačeika. Mokiniai namuose augindavo triušius, vištas, paršiukus ir kitus gyvūnėlius, kuriuos atsinešdavo pavasarį į mokyklą ir organizuodavo parodėlės.
Beveik visi mokiniai buvo Jaunimo Raudonojo Kryžiaus būrelio nariais keitėsi su kitų miestų ar net valstybių Raudonojo Kryžiaus būreliais, albumais, dovanėlėmis. Amerikoje gyvenančiam buvusiam progimnazijos mokiniui R. Baranikui išliko atmintyje tokai būrelio veikla:
"Per Raudonąjį Kryžių prieš Kalėdas pasikeisdavome dovanėlėmis su kokio nors Amerikos miesto mokyklos mokiniais. Mes dažniausiai siųsdavome per rankdarbių pamokas iš faneros išpjautus darbelius, o tie, kurie gražiai piešė – piešinius. Atsimenu, nusiunčiau nupieštą ir įrėmintą Vytauto Didžiojo portretą. Dabar galiu įsivaizduoti, kaip buvo nusivylęs mokinys Čikagoje, gavęs nepažįstamo žmogaus portretą. Buvau nusivylęs ir aš, nes gavau kažkokį medinį rutuliuką, apvyniotą šniūreliu. Niekas nesuprato, kad čia per daiktas. Tik mokytoja išaiškino, kad tai tuo laiku Amerikoje buvęs populiarus žaislas jo-jo".
1935 m. mokiniai Raudonąjam Kryžiui pasiuntė tris albumus – "Mūsų tautos vado garbei", "Mūsų pajūrys", "Gražioji Lietuva" ir apie 150 darbelių.

ateitininkai.jpg

Ateitininkai 1935 m. Pirmas iš kairės – mokyklos kapelionas M. Grigaliūnas

bottom of page