Audringas buvo 1944 m. pavasaris Anykščių gimnazijos mokiniams ir mokytojams. Vokiečiai nebeatlaikė visų smūgių, ir frontas nesulaikomai artėjo prie Lietuvos. Jaunimas įvairiais būdais viliojamas į vermachtą ir visokius darbus Vokietijoje. Senieji mokytojai prisimena, kad valsčiaus kieme stovėjusi speciali agitacijoms paruošta mašina, iš kurios per stiprius garsiakalbius sklisdavę maršai bei raginimai stoti į vokiečių kariuomenę ar vykti darbams į Vokietiją.
„Skambina iš valsčiaus, kad atsiustume vyresnių klasių mokinius pasiklausyti šių koncertų. Paleidžiame mokinius- eikite, bet kada nors vienas iš jų būtų valsčiun užsukęs, kada nors stabtelėjąs muzikos pasiklausyti,-dar gi paskubom kitos gatvės pusėn pramovė...“- prisimena R. Šaltenis. VISI Lietuvos gimnazijų direktoriai pakviečiami į Kauną pas patį Rentelną, kur pasakoma aiškiai: kuriant naują Europą, kovojant prieš bolševizmą, Lietuvos jaunimas negali stovėti nuošaly. Visi jaunuoliai nuo 16-os metų turi stoti į „Luftvafe“ ( priešlėktuvinės apsaugos) tarnybą. Tai ne frontas, tai visai nepavojinga gyvybei tarnyba. 
Mūsų gimnazijoje į „Oro ginkluotę“ užsirašė tik du septintokai – dvejetukininkai, kurie buvo likę toje pačioje klasėje antrus metus, o reikėjo mažiausiai bent dešimties. Kitose mokyklose buvo dar blogiau.
1943 m. įsikūręs VLIK-as (Vyriausiasis Lietuvos Išsilavinimo Komitetas) pogrindiniuose leidiniuose, kurie buvo žinomi ir gimnazistams, kvietė jaunuolius nepasiduoti provokacijoms, prievartai, neiti į vokiečių tarnybą.
1944 m. artėjant Rytų frontui prie Lietuvos sienų ir naujai sovietų okupacijai, VLIK-as pritarė minčiai, raginančiai Tėvynės gynimui organizuoti lietuvių junginį, vadinamą Lietuvos Vietine Rinktine ( LVR). Jos vadu tapo generolas P. Plechavičius. Kovo mėn. generolas kreipėsi į tautą, ragindamas Lietuvos jaunimą stoti į rinktinę savanoriais. Buvo kviečiami studentai ir paskutiniųjų klasių moksleiviai, iš kurių vėliau bus ruošiami karininkai būsimajai Lietuvos kariuomenei.
Švietimo vadybos aukštesniojo ir pedagoginio mokslo departamento direktorius įsako mokyklų direktoriams, kad jie mokiniams, stojantiems į vietinę rinktinę, išduotų atestatus be egzaminų.
A . Paulavičius prisimena: „Iš mūsų klasės abiturientų užsirašė beveik visi klasės berniukai. Norą būti kariūnais pareiškė ir keli būsimieji abiturientai. Visi važiavom į Marijampolės kariūnų mokyklą. Buvo nepaprasta diena, pilna nerimo ir ryžto ginti Tėvynę, kai mus išlydėti geležinkelio stotyje susirinko daugybė žmonių: ir mokiniai, ir mokytojai, ir Anykščių inteligentija, kurios tarpe buvo ir rašytoja A. Vienuolis. Iš Utenos taip pat atbildėjo pilnas jaunuolių traukinys. Išleistuvių nuotaiką, herojišką ir truputi graudžią, atitiko ir tomis dienomis sukurta abiturientų daina:

​

Oi, gimnazija, 
Kokia tu brangi! 
Aš palieku ją, 
Nes kovon žengiu.

​

Liks tuščia vieta.
Klasėj iš kairės,
Liks širdis liūdna,
Suolo neregės...

​

Jūs, pedagogai,
Vedėt mus keliais,
O dabar knygas
Šautuvai pakeis.

​

​

Šios dainos žodžius sukūrė Jonis Riauba. Jo daina jau skraidė Anykščiuose,  išskleidė sparnus ir Marijampolės kareivinėse, ir visur, kur tik atsirasdavo kariais tapę Lietuvos abiturientai ir gimnazistai... Labai graži jos melodija! Kas ją sukūrė? Greičiausiai Antanas Paulavičius.
Būsimieji kariūnai Vladas Šližys, Antanas Baltakis, Vladas Barauskas, Antanas Paulavičius, Jonis Riauba ir kiti pažadėjo iš Marijampolės rašyti laiškus vienam geriausių likimo ir idėjų draugų – Vytautui Sedelskiui. Vytautas prisiekė siųsti savo laiškais žinias iš Anykščių, rašyti, kaip gyvena gimnazija.
1995m. rudenį, minint mokyklos 75-metį, Vytautas Sedelskis išsaugotus brangius draugų laiškus perdavė mokyklos muziejui. Skaitydami juos, įsigyvenkime į tą neramų laikmetį:
„Drauguži, Jūsų pradedam ilgėtis – visi jūs mieli, brangūs... Uniformų dar negaunam. Sako, tuoj jau gausim... Šiandien kuopos vadas pasakė, kad beveik visi bus priimti į karo mokyklą. Dabar mokomės dainuot. O kas kuopoj be anykštėnų sudainuos?! Taigi mes ir vadovaujam. Mane štukoriai jau chorvedžiu vadina. Ir gražu atrodo, kai užgiedam „Marija, Marija". Kartais vakare mums užeina keista nuotaika. Gal liūdna... Imam kalbėt apie gimnaziją... Ir uždainuojam „Oi, gimnazija, kokia tu brangi...“ Visi tuoj rimtesni darosi, akys sublizga, o mintys lekia, Vytai, pas jus, kur, atrodo, šventa ramybė viešpatauja...“

Antanas(Antanas Paulavičius)
1994.V.6. Marijampolė 
 

„Vytai, sveikas gyvas! Praėjusį trečiadienį buvo atvykęs generolas Plechavičius. Kuris pakalbėjo, pavaikščiojo po kazematus ir išvažiavo, nieko gero nepasakęs. Atrodo, kad su karo mokykla baigta...“Tikiu, kad jūs įsijungsit į bendra frontą prieš žmonijos priešą — bolševizmą“ — kalbėjo generolas...
...Vytai, seniai bejaučiau tą tylų nakties ramumą. Ak, kaip gera! Visi miega, o pats, sėdi prie kupos budėtojo stalelio ir valia, valia viskam. Niekas tavęs netrukdo. Sėdi ir mąstai. Prisimeni gimnaziją, Anykščius, klasę. Prisimeni tuos prisiekusius kovos draugus... Ak, tas pavasaris! Kai prisimeni kitus pavasarius, tai tikrai pamatai, kad buvo pavasaris! Ką gi, šįmet irgi buvo pavasaris. Bet argi toks? Sėdi kazemate, nors ir nėra liūdna tokioje įvairių banditų kupoje, bet vis tiek ne Anykščiuose praleisti pavasariai. Viskas sena ir pažįstama. Ta pati aplinka, tas pats kazematas, ta pati išgriauta Marijampolė. Gal to ir nejaustum, jei viskas eitų, kaip numatyta. O dabar gyveni šia diena, ir tiek. Tiesa, išdaigų netrūksta, bet argi jos prilygs gimnazistiškoms...

Antanas (Antanas Baltakis)
1944-05-04 Marijampolė

Nebuvo lemta mūsų gimnazistams tapti kariūnais. Pasklidus kalboms, kad visi būsimi kariūnai bus suimti ir išvežti į Vokietiją, dauguma jaunuolių, nors vienmarškiniai ir basi, suspėjo išsibėgioti. 1944m. Gegužės 15d. Vokiečiai apsupo mokyklą, šimtą šešis nespėjusius pabėgti vaikinus suėmė ir išvežė į Vokietiją. Tarp suimtųjų buvo ir karo metų gimnazijos himno žodžių autorius Jonas Riauba. Jis pakliuvo į vokiečių armiją, paskui į rusų nelaivę. Kiti anykštėnai, taip ir nespėję užsivilkti kariškos uniformos, grįžo namo.
Vokiečiai išsigando jau suformuotų P.Plechavičiaus armijos batalionų lietuviškumo — jie nenorėjo prisiekti Hitleriui, nenorėjo išvykti ir kariauti už Lietuvos ribų. Prasidėjo lietuvių karių niekinimas ir net pasijuto pastangos visai jais atsikratyti. 
Greitai atskriejo žinia apie baisią mūsų karių tragediją prieš Ašmenos, kur 1944 m. gegužės 6d. Kautynėse prieš Armijos Krajovas lenkų būrius, kuriuose palaikė patys vokiečiai, žuvo ir keletas mūsų krašto savanorių, buvusių Anykščių progimnazijos mokinių. Du iš jų — Vytautą Paršelį ir Albertą Mikalauską — laidojo Anykščiuose. Iškilmingos buvo jų laidotuvės. Minios žmonių suplaukė miestelin. „Kokia gili duobė — o dar gilesnis mūsų skausmas“, — Pradėjo kalbą gimnazijos direktorius R.Šaltenis. Kitus du žuvusius — Joną Lozoraitį ir Stasį Mikulėną — laidojo Debeikiuose.