Netrūko prabėgti treji įtempto ir be galo įdomaus, kartais net karštligiško darbo metai, kai 1996 m. sausio mėnesį mokyklą ir gimnazijos klases užplūdo kompleksinio tikrinimo bangos, sekusios viena po kitos. Pirmiausia Utenos apskrities švietimo valdyba ir Anykščių švietimo reikalų tarnyba ėmėsi visuminės patikros. Tikrino visus ir viską: gimnazijos ir negimnazijinių klasių moksleivių žinias, ugdymo proceso organizavimą, pedagogų ir moksleivių, mokyklos vadovų ir savivaldos institucijų veiklą, o rezultatus lygino su kontrolinių mokyklų – Anykščių A. Vienuolio ir Svėdasų J. Tumo-Vaižganto – darbo rezultatais.

Nespėjo moksleiviai ir mokytojai atsipeikėti, kai Švietimo ir mokslo ministerija pavedė apskričiai ir rajonui – jau pagal gimnazijų vardo teikimo nuostatas – patikrinti kiekvieno III klasės gimnazisto visų dalykų žinias ir įgūdžius, jų kaitą per trejus metus, be to, ištirti gimnazistų mokymosi gimnazijoje motyvaciją, dalyvavimą visuomeninėje veikloje ir popamokinės saviraiškos rezultatus, įdiegtas inovacijas ir ryšius su aukštosiomis mokyklomis, o taip pat – nustatyti gimnazijos vietą rajone.

Nors du mėnesius tęsęsis tikrinimas išvargino abi puses – tikrinamuosius ir tikrintojus – tačiau rezultatais buvo patenkintos taip pat abi pusės. tikrinimo pažymoje, kurią pasirašė komisijos pirmininkas, Utenos apskrities švietimo skyriaus viršininkas R. Čepukas ir pirmininko pavaduotoja, Anykščių rajono švietimo reikalų tarnybos vadovė V. Dičiūnaitė, buvo rašoma:

„Atsižvelgiant į patikrų rezultatus bei Jono Biliūno vidurinės mokyklos išskirtinę vietą rajono kultūriniame ir švietimo kontekste, siūlome tvirtinti Jono Biliūno vidurinei mokyklai gimnazijos statusą.

Anykščių rajono savivaldybė, administracijos švietimo reikalų tarnyba, susipažinusi su Gimnazijos koncepcija, ateityje numato iš dviejų gimnazijos klases turinčių J. Biliūno ir A. Vienuolio vidurinių mokyklų struktūrizuoti gimnaziją į atskirą vienetą...“

Paskutinis teiginys buvo tik paraiška ateičiai, tik rajono valdžios vizijai, tuo metu sunkiai realizuojama Anykščių mieste, tačiau nelauktai netikėtai ji tapo tuo akmeniu ant kelio, kuris vos nesuklupdė gimnazijos.

Kadangi  gimnazistų mokymosi motyvacija, kaip paaiškėjo, gerokai aukštesnė už kitų mokyklų, todėl ir akademiniai rezultatai buvo geri, tokie, kokių buvo ir laukta:

pagrindinių profilio dalykų (lietuvių k., užsienio k.)  –  82,9% gerai ir labai gerai įvertintų darbų;

nepagrindinių  profilio dalykų (dailės, muzikos, istorijos) – 75,3% gerai ir labai gerai;

net neprofilinių dalykų (matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, informatikos) – 64,9% gerai ir labai gerai įvertintų darbų, nors šiems dalykams mokytis buvo skirtas tik minimalus valandų skaičius.

Pažymio vidurkis buvo net 1,5 balo aukštesnis už kontrolinių mokyklų vidurkį.

Imponavo ir gimnazistų popamokinė veikla.  Apie 37% aktyviai dalyvavo miesto kolektyvuose – jaunimo tautinių šokių kolektyve „Gojus“, etnografiniame ansamblyje „Puntukas“, Koplyčios jaunimo chore, muzikos, dailės ir sporto mokyklose.

Dalis gimnazistų su šiais kolektyvais dalyvavo tarptautiniuose ir šalies renginiuose bei konkursuose – Pasaulio lietuvių dainų šventėje, folkloro festivaliuose Lenkijoje, Prancūzijoje, Latvijoje, TV laidose.

kiti savo kūrybines galias ugdė mokykliniuose būreliuose, klubuose, dramos studijose ir pasiekė gražių rezultatų olimpiadose bei konkursuose. Antai šalies filologinių darbų apžiūroje I klasės gimnazistė Indrė Dulevičiūtė 1993 m. apdovanota M. Katiliškio premija už romaną „Metamarfozė“, sukėlusį ir respublikinės spaudos susidomėjimą retu talentu. Ir vėlesniais metais – literatai laimi prizines vietas už prozą, poeziją, rašinius, meninį skaitymą.

Vaikų kūrybinės potencijos gražiai skleidėsi ir dailės būrelyje (mokytoja S. Žukauskaitė), nes ne kartą sėkmingai peržengtos respublikos ribos: parodose Pietų Afrikos Respublikoje (1994 m.), Lenkijoje (1995, 1997 m.) laimėti diplomai ar prizinės vietos. Kaip ir Lotynų kalbos olimpiadose, kurios vykdavo kas antri metai, ir kas metai biliūniečiai parsiveždavo pagrindinius prizus.

Nauji pokyčiai atsirado ir užsienio kalbų mokyme. Dalyvaudami įvairiuose konkursuose, gimnazistai pajuto, jog pasirengimo visiškai pakanka, norint išsikovoti teisę mokytis Amerikos mokyklose (toks konkursas laimėtas 3 kartus). Pagal sutartį su asociacija „Quarter“ 1994 ir 1996 metais grupė moksleivių 2 savaites gyveno Prancūzijoje, tobulino savo kalbą ir susipažino su šalies kultūra bei papročiais. Besimokantys anglų kalbą 1995 m. gyveno Londone ir turėjo progos lankytis mokyklose.

Neliko nuskriausti ir tie, kuriems dar neteko išvykti į užsienį – pas juos atvyko ir juos mokė Amerikos Taikos korpuso savanoriai Michael S. Fuller (1994/95 ir 1995/96 m. m.) ir Rhonda Stannard, savo kadenciją pradėjusi 1997 m.

Šie faktai vardijami ne todėl, kad norėtųsi primityviai pasigirti. Jie liudija apie mokyklos atsivėrimą, apie bandymą integruotis į bendras problemas, jaudinančias visų šalių jaunimą ir švietimo darbuotojus. Apie tai liudija ir mokytojų siekimas susipažinti su Vakarų pedagogikos naujovėmis, kelti savo kvalifikaciją. Per trejus metus 9 mokytojai tapo metodininkais, 11 mokytojų įsigijo vyr. mokytojo kategoriją. Drąsiau imta mokytis anglų kalbos ir kompiuterinės išminties, o prancūzų kalbos dėstymą tobulinti stažuotėse Švedijoje ir Danijoje.

Tačiau visų dėmesio centre, be abejo, buvo ir liko kiekviena gimnazistų gyvenimo diena, jų augimas ir branda. nusistovėjo stojamųjų ir keliamųjų egzaminų, įskaitų bei praktikos struktūra ir turinys.​

Žinoma, buvo ir rūpesčių. Pirmiausia jaudino tai, kad gimnazija nepajėgi sukurti savo poreikius atitinkančią materialinę ugdymo bazę, apsirūpinti naujausiomis technologijomis. Modernizavimo programa judėjo lėtai, nes biudžeto užteko tik pragyvenimui. Ir vis dėlto per trumpą laiką įsigyta keletas modernesnių kompiuterių, video technika ir dauginimo įranga, įsijungta į Interneto tinklą.

Papildomų lėšų ieškota įvairiais keliais. Truputėlį prisidurta iš rėmėjų, kurių taip negausu provincijos miestelyje. Išbandyti ir kiti keliai. Vienas jų – dalyvavimas projektų konkursuose. Taip laimėta finansinė parama iš Atviros Lietuvos Fondo šiuolaikinės bibliotekos kūrimui, metodinės medžiagos apie krašto istoriją rengimui. Neaplenkta ir savivaldybė, kuri pagal pateiktą projektą skyrė papildomų lėšų gimnazijos muziejaus rekonstrukcijai ir naujos ekspozicijos įrengimui.

Mokytojas G. Ražanskas per kelerius metus iš archyvų bei liudininkų po kruopelę surinko gausią ir unikalią medžiagą apie Nepriklausomybės laikų ir pokario metų gimnazijos gyvenimą, mokytojų ir mokinių rezistencinę veiklą, apie tai, kas buvo nutylėta arba visai užmiršta. 1997 m. parengta ekspozicija vaizdžiai liudija apie gimnazijos svarbą krašto istorijos kaitoje.

Pastaraisiais metais nuolat susiduriama su paradoksalia situacija: kas turi pinigų, nenori investuoti į švietimą, o kas jų neturi – negali arba nemoka užsidirbti. Gaila tik, kad dar ne visi mokytojai, tuo labiau mokiniai yra suvokę, kad šiandieninėje mokykloje lėšas reikia užsidirbti...

Ir vis dėlto per trejus metus gimnazijos kūrimo programa buvo realizuota su kaupu. Aiškios buvo ir jos ateities potencinės galimybės.

Žinant visus tikrinimo rezultatus, mokyklos bendruomenei nebuvo kilę abejonių dėl gimnazijos vardo teikimo. Tačiau 1996 metų gegužės 9 dieną įvykusiame Gimnazijų tarybos posėdyje buvo pareikštas priekaištas, kad gimnazijoje neatskirtos gimnazijinės ir negimnazijinės 5–8 klasės, kad iš dviejų Anykščiuose esančių gimnazijų – humanitarinės ir realinės – reikia padaryti atskirą struktūrinį vienetą. Dėl šių priežasčių buvo pasiūlyta vardo teikimą atidėti metams.

Nežiūrint visokiausios veiklos, buvo aišku, kad Anykščių miesto sąlygomis tokių rekomendacijų neįmanoma realizuoti nė per 5 metus, nekalbant jau apie metų laikotarpį.

Suprantama, šis sprendimas sukėlė gimnazistų ir jų tėvų pasipiktinimą, todėl jie įpareigojo Mokyklos tarybą pateikti apeliaciją Lietuvos Respublikos švietimo ministrui ir Švietimo ir mokslo ministerijos kolegijai, kuri dar turėjo tvirtinti Gimnazijos tarybos nutarimą.

Ta apeliacija buvo pateikta 1996 m/ gegužės 14 d. ir įteikta ministrui. Joje buvo akcentuojama, kad Gimnazijos tarybos sprendimas esąs nepamatuotas, nes visiškai neatsižvelgta į miesto ekonomines sąlygas ir savivaldybės pateiktą gimnazijų kūrimo perspektyvinį planą, numatantį laikotarpį ir struktūralizavimo eiliškumą, kad priekaištas dėl 5–8 negimnazijinių klasių buvimo tendencingas, nes tokio tipo gimnazijų šalyje jau ne viena.

Antra vertus, toks sprendimas esąs nepateisinamas ypač gimnazistų atžvilgiu.

Apie tai analogišką raštą Švietimo ministrui įteikė ir visų gimnazijos klasių tėvų komitetų pirmininkai.

Švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos posėdis įvyko 1996 m. gegužės 30 d.  Į jį buvo pakviesti rajono meras S. Nefas, Švietimo reikalų tarnybos vadovė V. dičiūnaitė ir mokyklos direktorius V. Bražėnas. kolegijos nariai, susipažinę su apeliacija ir išklausę mero S. Nefo  svarius argumentus už gimnazijos vardo teikimą, Respublikos Švietimo tarnybos pirmininko prof. Pakalnio bei Prezidento patarėjo švietimo reikalams A. Matulionio nuomonę, išgirdę paties ministro V. Domarko pritarimą mokyklos bendruomenės siekiui, vienbalsiai nutarė suteikti Jono Biliūno mokyklai gimnazijos vardą.

Taip baigėsi gimnazijos atkūrimo laikotarpis, – jos vaikystė. Dabar ji vėl stovi ant slenksčio, nes skleidžiasi kitokios vizijos, gimsta naujos alternatyvos: ar gimnazija tvirtės kaip tautinė mokykla, jėgos ir stiprybės ieškanti tradicijose, bet turinti kuo atsiverti ir pasauliui, ar žengs modernios švietimo institucijos keliu, priimdama naujas vertybes ir nuodėmes. O gal sugebės išlaikyti pusiausvyrą?..

Be to, svarbu ir tai, ką ji pasiryžusi ugdyti – elitinę humanitarų pamainą ar šiuolaikinės informacinės visuomenės žmogų, turintį platesnį akiratį ir didesnę pasirinkimo galimybę gyvenime.

Pagaliau – kaip struktūrizuosis: kaip kelių profilių nedidelė gimnazija ar bandys išlaikyti ir 5–8 progimnazijos klases.

​

​

​

​

​