Tradicijos – jos gimsta, įsitvirtina, kartais miršta, bet nepalieka tuščios erdvės – gimsta kitos, auga, įgyja naują prasmę senosios. Jos reikalingos, juk kiekvieną akimirką esame iki mūsų gyvenusiųjų glėbyje.

Gimnazijos, prieš 60 metų gavusios Jono Biliūno vardą, tradicijas augino, turtino, saugojo kiekviena karta, savo buvimą siejusi su šia ugdymo šventviete. Todėl ir gimnazijos būties srautas atgyja atmintyje – tradicijose, kurios leidžia suprasti savo pašaukimą ir vertę, telkia visus bendruomenės narius į vieną, priimant gyvenimą kaip meilę, raginančią KILTI IR KELTI.

Prieš 4 dešimtmečius jau buvo padėti pamatai toms tradicijoms, kurias puoselėjame dabar. Nepaprastai darbštus ir kūrybingas mokytojų kolektyvas, kartu su moksleiviais, organizuodavo ekspedicijas.

Tyrinėta Niūronių kaimo istorija, tautosaka, valgiai bei valgymo ritualai, šeimų bei giminių istorijos. Net sovietmečiu nepabūgta gilintis į bažnyčios istoriją, kunigų biografijas, kapinių raidą, laidojimo papročius. Šios ekspedicijos tapo tradicija, iš jų gimė bendryste tapęs ryšys su šalies institutais, universitetais, padedantys tobulėti tiek mokytojui, tiek mokiniui, juk taip mokomasi kilti ir kelti.

Būtent dėl to šis moto mus atveda į kiekvienerių mokslo metų pradžią – rugsėjo 1-ąją, kasmet suburiančia visus ten, kur į dangų stiebiasi Laimės Žiburys. Čia, tradicinėje Literatūros pamokoje, jausdami rašytojo baltąjį būties šešėlį, esame kartu su tomis kartomis, kurios irgi buvo čia, klausė širdimi ir kilo į siekimų aukštį.

Šviesos ir meilės, gerumo ir kūrybinių galių idėja persmelkusi ir tradicija tapusias pirmakursių gimnazistų krikštynas. Ši šventė visuomet rengiama per gimnazijos gimtadienį – spalio 15 d.

Meilės, gerumo, širdingumo ir bendrystės šviesų nutviekstas ir Kalėdų laukimo laikas. Jį įprasmina tradicija tapę gimnazijos teatro statomi labdaros spektakliai. Surinktos lėšos skiriamos tiems, į kurių namus atsėlino netektis, liga ar skausmas.

Kūčių išvakarėse Kalėdaitį tradiciškai laužiame visi – senjorai, senbuviai, naujokai. Juk šis laikas – stebuklingas raktas, atveriantis duris į būties – artumo šviesos nutviekstus – namus.

Tokių bendro buvimo namų statybai skirta ir viena naujesnių gimnazijos tradicijų – šventė „Meilei. Šeimai. Lietuvai“. Ji suburia gimnazijos bendruomenę, skatina ginti žmogų, meilę, tiesą, savąjį kraštą ir visą Lietuvą. Drauge šventė kviečia būti kelyje, nes kuriančiam reikia atvirumo, kad galėtume peržengti savo abejones, baimes, nerimą ir atsiverti savo ir Lietuvos būsimajam laikui.

Su atminties, kaip meilės liudijimo ir saugojimo būtinybe susijusių šimtadienių, biliūniečių savaitės bei paskutinio skambučio tradicijos. Ypač įspūdinga pastaroji, prasidedanti abiturientų ir jų auklėtojų bendra kelione į gimnaziją. Čia, neužmirštuolėmis pražydusiuose kabinetuose, melsvais atminimo gėlių vainikais puošiamos abiturientų galvos ir rankos, įteikiami svajonių laiveliai ir išvykstama į Jono Biliūno tėviškę. Suklusę rymome sodyboje, prisėdame krikštasuolėje, geriame Biliūnų šulinio vandenį, kad švaria siela, lengvais dvasios sparnais kiltume patys ir su meile pakeltume kiekvieną klumpantį. Ir augintume svajones – jas laiveliais plukdome į Šventąją, kad ji suteiktų drąsos kiekvienam svajonės plukdytojui.

Mokslo metų pabaiga – tradiciškai šmaikštūs linkėjimai, kareiviška košė.

Taigi – tradicijos – jos tos pačios, bet kaskart naujos, sušildytos jas kūrusių, saugojusių ir tvirtinusių širdimi. Jos tampa bendra prieš mus gyvenusių ir mūsų kalba, kuri šildo rankas, širdį, įsidega ir ypatinga šiluma užlieja sielą. O ši išskleidžia meilės ir gerumo pumpurus. Vaisiais džiaugiamės mes, džiaugsis ir tie, kurie po mūsų rūpinsis naujais pumpurais.

 

mokytoja O. Jakimavičienė