Gimė Kretingos aps., Platelių valsč., Notėnų kaime. Baigęs Plungės gimnaziją, studijavo Kauno universitete, humanitarinių mokslų fakultete. Studijoms teko uždirbti pačiam: mokė vaikus, piešė iškabas įvairioms Šančių ir Panemunės parduotuvėms, laikraščiams rašinėjo beletristinius vaizdelius ir literatūrines apžvalgas.
Didelė laimė buvo universiteto auditorijose klausytis V. Krėvės, B. Sruogos, Vaišganto, V. Mykolaičio-Putino paskaitų, lankyti B. Sruogos vadovaujamą Teatro seminarą. Baigęs universitetą, dirbo Spaudos fonde bibliotekininku.
1941 m. rudenį pradėjo dirbti Anykščių gimnazijoje. 1947–1948 m. buvo gimnazijos direktorius. 1949 m. išvyko į Biržus, dirbo I-ojoje (dabar – „Atžalyno“) vidurinėje mokykloje. Parašė prisiminimus apie A.Vienuolį, B. Sruogą, V. Krėvę, Mirė 1991 m. balandžio 11 d. Biržuose.
Sudėtingą karo ir pokario metų laikotarpį Anykščiuose St. Stonkus mena savo atminimuose:
„1942 m. – hitlerinės okupacijos metai. Į Anykščių gimnaziją su prašymu kreipėsi jaunas vyriokas iš Troškūnų.
Jis norįs norįs laikyti egzaminus iš 4 klasių ir gauti jų baigimo pažymėjimą. Tam ruošęsis pats.
Mokslo metai jau buvo pasibaigę, kai kurie mokytojai išvažiavę atostogų kas kur. Gimnazijos direktorius R. Šaltenis sukvietė kelis dar likusius mieste mokytojus. Man teko egzaminuoti iš 2 ar 3 ne savo dėstomų dalykų.
Po egzaminų suėjome į vieną klasę svarstyti egzaminų rezultatų. Egzaminuojamasis vyrukas, žinoma, ne viską gerai mokėjo, tačiau matėsi, kad ruošėsi rimtai, nesąs tik laimės ieškantis plastūnas. Ėmiau ginti egzaminuojamąjį – juk dabar karo metai, padėkim jaunam vyrui, nes nuo mūsų sprendimo gali daug priklausyti jo gyvenimas. Su tuo sutiko ir direktorius, ir kiti dalyvavusieji mokytojai. Čia pat parašėme mokytojų tarybos posedžio protokolą, išrašėme keturių klasių baigimo pažymėjimą.
Praėjo metai, kiti... Daugeliui jaunų vyrų teko pasitraukti į miškus. Vėliau sužinojau, kad girioje atsidūręs ir mano užtartasis troškūnietis eksternas.
Partizanai per ryšininkus, daugiausiai moksleivius, iš gyventojų pradėjo reikalauti pinigų, maisto produktų. Tokią duoklę turėjo mokėti ir kai kurie mokytojai. Saugumiečiai, ištardę mokinius, sužinojo, kad St. Stonkus partizanams nieko nedavęs, nes iš jo reikalauti pinigų uždraudęs vadas. Tas Anykčių partizanų vadas, kuris užtarė mane, pasirodo esąs mūsų egzaminuotasis troškūnietis eksternas (Tikriausiai tai buvo Algimanto apygardos partizanų vadas Antanas Slučka – Šarūnas. Centriniame Lietuvos valstybės archyve yra 1942 m. balandžio 24 d. Jo rašytas prašymas leisti laikyti egzaminus Anykščių gimnazijoje. G. R)
Matyt jis, sužinojęs, kad aš jį užtariau per egzaminus, norėjo man atsilyginti geru už gera. Bet išėjo visai kitaip.
Saugumiečiai mane įtarė turint ryšius su partizanais. Nutarė sekti. Išsikvietė mokytoją M. Gudaitytę, kuri gyveno tame pačiame name, kur ir aš (pas rašytoją A.Vienuolį) ir , gąsdindami Sibiru, išplėšė sutikimą, kad ji seks mane ir pranešinės saugumiečiams, kas pas mane ateina į svečius, kur ir su kuo susitinku, ir t.t. Mokytoja apie tai pranešė man ir tuojau išvyko iš Anykščių. Po kurio laiko pamačiau, kad prie mano namo slampinėja kažkokia žmogysta ilgu juodu paltu. Kartą tą juodąjį paltą aš pamačiau ir dienos šviesoje. Juo vilkėjo rudaplaukis vietinis rusas Vasiljevas, buvęs Anykščių valsčiaus partorgas.
Nebegalėjau toliau pakęsti tokios būklės ir parašiau švietimo skyriui pareiškimą, kad atleistų iš mokytojo darbo Anykščiuose.
1949 m. išvykau iš savo pamiltų Anykščių visam laikui. Plačiau